François Truffaut
1942 metais Paryžiaus teatre Théâtre Pigalle jaunas berniukas išvydo ankstyvą Marcel Carné Les visiteurs du soir seansą. Sujaudintas artėjančio filmo rodymo, nusprendė tą dieną praleisti mokykloje vykstančias pamokas. Tačiau jau tą patį vakarą berniuko teta pasiūlė nueiti į kino teatrą, būtent į Les visiteurs du soir. Nenorėdamas prisipažinti, jog jau matė šį filmą, neturėjo kito pasirinkimo tik dar kartą jame apsilankyti. Tai buvo vienas iš tų kartų, kuomet F. Truffaut besąlygiškai įsimylėjo kiną, suvokdamas daugkartinį filmų žiūrėjimo malonumą. François Roland Truffaut kelionė prasidėjo jam gimus 1932 m., Paryžiuje. Šis kino atstovas žinomas kaip kino kritikas, režisierius, prodiuseris bei Naujosios bangos pradininkas. Būdamas vos šešiolikos metų Truffaut užmezgė ilgalaikį ryšį su tuo metu įtakingu kino kritiku ir teoretiku André Bazinu. Ir vos po poros metų, iš pačio Bazino sulaukė pasiūlymo tapti jo asmeniniu sekretoriumi. Netrukus įsitraukė į elitinio kino klubo Objectif 49 veiklą, kuriam priklausė Roberto Rossellini, Jean-Luc Godard, Suzanne Schiffman, Jean-Marie Straub ir kiti. Ilgą laiką dirbęs žurnalistu ir kino kritiku 1955 m. surežisavo pirmąjį trumpą filmą Une Visite, tačiau nusivylęs rezultatu, kino juosta nebuvo parodyta.
***
Jules et Jim
arba menage à trois
1962 metais sukurtas Jules et Jim, simboliškai žymi Naujosios bangos pradžią. Tai vienas iš labiausiai žinomų Truffaut filmų, susilaukęs susidomėjimo iš kart po premjeros. Sukurti šį filmą įkvėpė prancūzų novelistas Henri-Pierre Roché, kuris būdamas septyniasdešimt trijų metų parašė to paties pavadinimo novelę. Truffaut buvo dvidešimt vienerių metų (šiame laikotarpyje buvo atsidavęs kritikai), kuomet pirmą kartą perskaitė Jules et Jim novelę. Priblokštas knygoje pasakojama istorija, Truffaut pažadėjo sau, jog jeigu kada nors taps sėkmingu režisieriumi, vienareikšmiškai ekranizuos Jules et Jim.
Du draugai, austrų kilmės Žiulis (Oskar Werner) ir prancūzas Džimas (Henri Serre), įsimyli tą pačią moterį. Meilės trikampis įsiliepsnoja draugams sutikus laisvą sielą, vardu Katerina (Jeanne Moreau). Trijulė smagiai leidžia laiką, tačiau Žiuli ir Katerina užmezgą romaną, nuošalėje palikdami Džimą, kuris puoselėja romantiškus jausmus moteriai. Nors ją traukia Džimas, vis dėlto ištekėti nusprendžia už Žiulio. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pražūtingame karo lauke susiduria dviejų žmonių draugystė bei juos siejanti meilė tai pačiai moteriai.
Jules et Jim preciziškai iliustruoja laikotarpį tarp dviejų Pasaulinių karų, didžiąją ekonominę krizę bei Hitlerio sukeltą nerimą. Apgalvotai atkurtos laikotarpio detalės patvirtina Truffaut, kaip režisieriaus, kompetenciją.
Filmo ašį sudaro trys pagrindiniai veikėjai - Katerina, Žiulis ir Džimas, tačiau vertėtų atkreipti dėmesį, jog juosta nepasakoja dviejų vyrų istorijos, veikiau išryškina/atspindi Katerinos personažą. Kitaip tariant, moters personažas geriausiai atsiskleidžia iš vyrų perspektyvos. Katerina atstovauja laisvę, tai, ko labiausiai trūksta to meto žmogui. Atsižvelgus į politinę ir ekonominę padėtį, akivaizdu, jog laisvės siekis tampa prioritetu.
Susitikę po daugelio metų jie suvokia, kad gražiausias jų kada nors išgyventas laikas - Paryžiuje, kuomet kiekviena jaunystės akimirka, negalvojant apie ateitį, patirta čia ir dabar. Filmas tarsi manifestas už troškimų vedamas širdis.
Truffaut ir Henri-Pierre Roché poetiškai iliustruoja svarbiausias žmogiškąsias vertybes, kuomet iš meilės kitam, trumpam pamiršti save. Čia dominuoja draugystė ir supratimas. Tačiau abejotina, ar Katerina apskritai myli nors vieną iš tų vyrų. Moters personažas svajingas - ji laisva, užburiančio grožio, ne monogamiška, mylima dviejų draugų. Katerina tarsi simbolizuoja moterų emancipacijos pradžią, išsilaisvinusi iš visuomeninių, socialinių suvaržymų. Vienaip ar kitaip, žaidimo taisykles diktuoja Katerina, nes net ir filmo pabaigoje ji pasirenka nusižudyti drauge pasiglemžus ir Džimo gyvybę. Truffaut filmų pabaigos visuomet pribloškiančios, nes istorijų grožį visuomet vainikuoja krislelis skausmo.
Vienas iš išskirtinių Truffaut režisūrinių bruožų yra filmo naratoriaus pasirinkimas. Jules et Jim nėra išimtis. Naratorius tarsi atskleidžia detales, kurios jau nulemtos veikėjams dar to nežinant.
Les Quatre Cents Coups
1959
Truffaut asmeninio gyvenimo paralelė, ypatingai vaikystės laikotarpio, yra dažnas atspindys jo kūryboje. Prieš sukurdamas Les Quatre Cents Coups, 1957 metais Truffaut nufilmavo trumpo metro filmą Les Mistons. Pastarasis tarsi juodraštis tolimesniam jo filmui, kuriame dar giliau nagrinėjamos mažo, tačiau suaugusio žmogaus problemos. Les Mistons iliustruoja penkių berniukų meilę vyresnei, tačiau jaunai merginai Bernadettei. Kadangi jų meilė nėra įmanoma dėl akivaizdaus amžiaus skirtumo, berniukų meilė perauga į neapykantą. Veikiau jie patys pasirenka meilės jausmą pakeisti agresijos pripildyta emocija. Įsimylėjėlius Bernadette ir Gerard matome iš vaikų perspektyvos, kuomet apakinti užvaldytų jausmų, jie drauge sekioja porelę. Pavydo vedami krečia šunybes, kurių jauna įsimylėjėlių porą nė nepastebi. Berniukų agresija palaipsniui auga iki Gerard’o mirties akimirkos, kuomet išvykęs vyras žūsta kalnuose. Žmogaus mirtis berniukams simbolizuoja pergalę, tačiau po kelių mėnesių jiems bežaidžiant gatvėjė, Bernadette praeina pro šalį tarsi jie neegzistuotų. Filmas trapus, žiaurus ir liūdnas, tačiau svarbu pabrėžti, kad Truffaut vaikai nėra mažamečiai vaikai, neišmanantys gyvenimo subtilybių. Atvirkščiai, Truffaut vaikai - brandūs, pasiruošę priimti pasaulio neteisybę, sutrikę jausmuose, tačiau savarankiškai prisiimantys atsakomybę. Les Mistons berniukai nepaprastai šalto proto, objektyvaus mąstymo.
Suaugusių vaikų prototipai tarsi išaugo vėlesniame filme Les Quatre Cents Coups. Ši kino juosta pakankamai autobiografiška, paliečianti nesibaigiančio beprasmiškumo temą. Filmas sukasi apie keturiolikmetį berniuką Antoine Doinel (Jean-Pierre Leaud). Berniukas gyvena Paryžiuje kartu su savo motina (Claire Maurier) ir tėvu (Albert Rémy)(vėliau sužinome, jog jis nėra biologinis tėvas), tačiau gimdytojams jo elgesys visados netinkamas. Apskritai, suaugusiųjų akimis Antoine yra visiškas bėdų kūrėjas. Nesuprastas nei namuose, nei mokykloje Antoine savo dienas praleidžia kino teatre. Besąlygiškai trokšdamas laisvės, nusprendžia pavogti spausdinimo mašinėlę (turėdamas viziją taip užsidirbti pinigų), tačiau berniukas įkliūva. Griežtas patėvis išsiunčia vaiką į policiją, todėl naktį praleidžia už grotų, kartu su nusikaltėliais.
Jaunasis maištautojas išgyvena vieną iš sudėtingiausių gyvenimo etapų - paauglystę. Laikotarpį, kuomet kiekvienas lieka nesuprastas, kuomet tėvų kalbos erzina ir gyvenimas atrodo kupinas kliūčių. Antoine nėra išimtis. Net būdamas privačioje erdvėjė, namuose, berniukas negali jaustis ir elgtis laisvai. Mėgstamą rašytoją Balzaką jis skaito paslapčiomis, rašo tik tuomet, kai yra visiškai vienas. Nuo tėvų paranojiškai slepia beveik viską, tarsi išryškindamas savo nepasitikėjimą pasauliu. Antoine nuolatos vagiliauja ir sukčiauja, o toks gyvenimo būdas paverčia jį pasyviai agresyviu. Kaip ir filme Les Mistons berniukas tarsi suaugęs vaikas, tačiau jis atvirkščiai nei pastarieji, neužsiminėja vaikiškais žaidimais. Antoine nesikuklina surukyti cigaretę, su savimi nešiojasi svarbų portfelį, o jo veido išraiška kupina rimties. Berniukas iš savo bendraklasių išsiskiria branda, nors paradoksaliai yra baudžiamas už netinkamą elgesį. Netgi patekęs į kalėjimo vienutę, išlieka ramus.
Tačiau netrukus Antoine suvokia, kad ištrūkęs iš paryžietiškų namų kalėjimo, jis pateko į pataisos namus, kuriuose jo siela varžoma lygiai taip pat. Paskutiniai filmo kadrai, kuomet berniukas dvi ištisas minutes bėga, be abejonės iliustruoja besąlygišką laisvės troškimą bei vainikuoja visą filmą. Truffaut kalbėdamas apie šį filmą yra pasakęs: „Aš mačiau policijos nuovadas pilnas prostitučių, mašinas, gabenančias kalinius, sulaikymą, tardymą ir kameras. Nenoriu detalizuoti, tačiau aš mačiau blogesnių dalykų negu pavaizdavau filme“.
Truffaut filmuose dominuoja nihilizmu persmelktos gyvenimo peripetijos, kuomet gražiausios akimirkos vainikuojamos giliaus liūdesio. Kitaip tariant, poetiškai ir elegantiškai iliustruoja didžiausius žmogaus sopulius, tačiau nepalieka už kadro ir tai, kas gražu.