Jean Vigo: (sapnų) pasaulio režisierius

               Beveik kiekvieną sykį žiūrint kokį nors filmą pirmą kartą, nejučiomis užduodu sau klausimą (gaila, kad tik retorinį): „...ką sapnuoja šios kino juostos autorius?. Visgi prancūzų dvidešimto amžiaus pirmosios pusės režisieriaus Jeano Vigo (net mintyse) to nepaklausiau. Priežastis - labai paprasta - režisierius suteikia progą sapnuoti kartu. Tai, žinoma, kiek idealistinis ir mergaitiškai svajingas apibūdinimas, tačiau būtent taip - lyg ką tik nubudusi jaučiausi po kiekvieno Vigo filmo. Sakydama, jog mačiau visą šio autoriaus filmografiją menkai tepasigirčiau -  jai peržiūrėti užtektų kiek daugiau nei pustrečios valandos...ir dėl to labai apmaudu.

               Jeanas Vigo mirė sulaukęs vos dvidešimt devynerių - jaunąjį kino kūrėją pasiglemžė nuo pat mažens progresavusi tuberkuliozė. Visą Vigo filmografiją sudaro keturi filmai: dvi trumpametražės dokumentinės „Apie Nicą“ („À propos de Nice“, 1930), „Taris, vandens karalius“ („Taris, roi de l’eau“, 1931) ir vaidybinės vidutinio „Nulis už elgesį“ („Zéro de conduite“, 1933) ir ilgo metro „Atalanta“ („L’Atalante“, 1934) kino juostos.

              1934 - aisiais  kino teatrų ekranus išvydęs ketvirtasis, ir deja, paskutinysis Jean Vigo kūrinys - melodrama „Atalanta“, yra vienas iš įtakingiausių filmų Europos kino istorijoje. Prancūzų kino vunderkindu dėl savo jauno amžiaus tituluojamas ir poetinio realizmo pradininku laikomas Vigo šioje vaidybinėje juostoje konstruoja siužetą, kurio pagrindu tampa jaunavedžių medaus mėnesio kelionė barža Prancūzijos upėmis ir kanalais. Karštai vienas kitą mylinčius žmones išskiria ne kas kitas, o meilės sostine tituluojamas Paryžius. Būtent įsimylėjėlių Žiuljetos (Dita Parlo) ir Žako (Jean Dasté) išsiskyrimo skausmas, besąlygiškas vienas kito ilgesys įkvėpė Vigo vienai įspūdingiausių filmo scenų visoje kino istorijoje - sapno atmerktomis akimis iliuzijai. Scena kuriamo paralelinio montažo principu: jaunavedžiai užmiega atskirai - Žakas nepalieka baržos, o Žiuljeta, suviliota Paryžiaus spindesio, glaudžiasi skurdžiame apartamentų kambarėlyje. Kai judviejų galvos po sunkios dienos prisiglaudžia prie pagalvės jie panyra į sapną, kurio metu jaučia vienas kito buvimą šalia. Sapno intymumo atmosferą pagilina ne tik paros metas - naktis, bet ir ant Žiuljetos bei Žako kūnų krentantys šešėliai. Jaunavedžių bendro sapno metu labai svarbi ritmo sąvoka, nes fone grojanti muzika „įrėmina“ judviejų „persidengiančius“ judesius (tai kiek primena šokį), sukuria malonumą teikiančią nuotaiką.

                Grįžtant prie anksčiau minėto poetinio realizmo, kurio pradininku yra laikomas Vigo, šią sąvoką režisieriaus kūrybos kontekste apibūdinčiau kaip siužeto pasakojimo būdą, filmuojamai realybei suteikiančiu meno kūrinio „statusą“. Vigo filmografijoje dėmesys telkiamas į formą ir raiškos priemones. Visų keturių kino filmų kūrimo kelį režisierių lydėjo jaunesnysis režisieriaus Dzigos Vertovo (Davidas Kaufmanas) ir operatoriaus Michailo Kaufmano brolis, taip pat operatorius Borisas Kaufmanas. Būtent judviem kolaboruojant buvo pradėta kurti nauja estetinė kino filmo turinio išraiška/būdas, pavadinimu poetinis realizmas.

               Poetinio realizmo raiška - intensyvi, jutimiška, tačiau neslegianti ir efemeriška,  drauge virstanti turiniu. Šis terminas nėra identifikuojamas kaip savarankiškas žanras, tačiau jam priskiriami melodramos, film noir ir realizmo bruožai. Tokio tipo filmuose siužeto konstruktą sudaro romantinės meilės dramos, kurių pagrindiniai veikėjai viduriniosios darbo klasės atstovai. O būtent toks ir yra paskutinysis Vigo filmas „Atalanta“. Šioje kino juostoje panaudoti įvaizdžiai, projektuojamos detalės per daugelį metų yra tapusios jo vizitine kortele: katės gramofone, balta nuotakos suknelė baržoje, jaunavedžių šokis po vandeniu, sapnas atmerktomis akimis. Visgi kaip pagrindinį šio filmo ir režisieriaus kūrybos bruožu įvardinčiau personažų akimis žiūrovui perteikiama iliuzija ar vaizduotės fantazija, kuri atskleidžia Vigo drąsų, eksperimentinį požiūrį, metaforinį mąstymą.

              Eksperimentinis žiūros taškas prancūzų dvidešimto amžiaus pirmosios pusės režisieriaus kūryboje buvo juntamas nuo pat pirmojo, trumpo metro dokumentinio filmo  „Apie Nicą“. Ši kino juosta priskiriama nebyliajam žanrui. Į Nicą Vigo atvyko stiprintis, jūrinis klimatas palankus tuberkulioze sergantiesiems. Vienoje iš sanatorijų susipažino su savo būsima žmona, pastoviam gyvenimui persikėlė į Nicą, o iš judviejų vestuvių sukauptų lėšų nusipirko pirmąją kamerą ir įsidarbino operatoriaus asistentu. Pasikvietęs anuomet žymų operatorių B. Kaufmaną Nicoje nufilmavo beveik pusvalandžio trukmės dokumentinę juostą. Dokumentinio filmo herojai - viduriniosios ir buržuazijos klasės atstovai. Įprasti daiktai čia (ir apskritai visoje Vigo kūryboje), kameros rakursų atrankos būdu keičia, praranda arba įgauna naują formą - dažnai laviruojama jų masteliu. Kamera - mobili, lyg būtų „įmontuota“ kitame, laisvai tarp filmo herojų judėti leidžiančiame žmoguje. Miestelėnų kasdienybė vietomis karikatūriškai pašiepiamas kaip beprasmiškas laiko leidimas ar laukimas. Neabejotinai, šiai juostai didelę įtaką darė ir Dzigos Vertovo šedevras „Žmogus su kino kamera“. Tai įrodo specifinis filmo ritmas, kadrų rakursų gausa ir spartus jų kitimas tarsi siekiantis parodyti ne pačią kasdienybę, bet jos dramatiškumą. Žavu ir tai, jog dokumentinei juostai esant nebyliai, Vigo čia įgalina pilnavertiškai prabilti  vaizdus ir įvaizdžius.

                 Apibendrindama (jei tai iš viso įmanoma) šio režisieriaus kūrybą išskirčiau šias savybes/bruožus: kuriamų personažų/charakterių nebe anonimiškumą; žodinę komunikaciją pakeitusią kūno kalbą (gestai, žvilgsniai); ritualizuotą kasdienybės įvaizdį; jausminio veikėjų pasaulio konstravimas kinematografiniais sprendimais, nebijant „užtęsti“ kino juostos laiko - specifinės mizanscenų detalės kuria vidinius herojų pasaulius ir jų portretus.   

***

               Liūdna tiesa, kad Vigo būdamas gyvas pripažinimo nesulaukė, paskutinysis filmas buvo „sudarkytas“, pervadintas ir didesnio žiūrovų susidomėjimo nesulaukė... Ir visgi, jei savęs paklausčiau ką šis režisierius sapnavo ar kažkur tebesapnuoja, atsakyčiau (ir tuo pat palinkėčiau), sapnuotų realybę, kuomet apstu jo kūrybą aukštinančių recenzijų, straipsnių, mokslinių ir publicistinių leidinių, retrospektyvų...