Malonios kino patirtys
Toronto kino festivalio programa, kaip visada, plati ir eklektiška – pilna ir labai gerų, ir prastų, ir vidutiniškų filmų. Kadangi Kalėdos čia pat, norisi kalbėti tik apie gerus, iš kurių daugelį bus galima pamatyti Lietuvoje.
Turbūt džiugiausias įvykis šių metų festivalyje buvo Marijos Kavtaradzės filmo „Vasara“ premjera „Atradimų“ programoje. Filmas, kuriame pasakojama apie egzistencinę dviejų psichiatrijos ligoninės pacientų ir psichologijos absolventės kelionę, Lietuvos ekranuose pasirodys pavasarį. Nuoširdumas ir nepretenzinga, bet labai tiksli kino kalba įtraukia į tik iš pažiūros mažą istoriją. Žiūrovų reakcijos ir klausimai patvirtino režisierės vaizduojamų savižudybės bei psichiatrinio gydymo temų universalumą ir svarbą.
Šis debiutas pastarųjų metų lietuvių kino kontekste primena, kad ateina nauja režisierių karta, nebūtinai ieškanti atspirties ankstesnėje kino tradicijoje, kalbanti apie jiems svarbius klausimus ir kartu savitu stiliumi kurianti naują, gyvą ir aktualų Lietuvos kiną.
Lietuviškos pavardės pasirodė ir dar vieno puikaus filmo, Natalijos Meščianinovos „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“) titruose – jo koprodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė, o garsą kūrė Saulius Urbanavičius. Meščianinova, Lietuvoje pažįstama iš filmų „Kombinatas „Viltis“ bei „Aritmija“ (scenarijaus bendraautorė), geba atpažinti ir kone čechoviškai perteikti palengva tvinkstančias vidines herojų audras. „Pasaulio širdis“ ilgam įsimena daugiabriauniais personažais bei realistiškais ir mums artimais kontekstais. Kai nuošalų medžioklinių šunų ir lapių veislyną ima terorizuoti žalieji, jo ištikimam ir darbščiam darbuotojui darosi sunku suvaldyti vaikystės traumų sužalotą asmenybę. Įžvelgdama paraleles tarp žmogaus ir prijaukintų laukinių gyvūnų, Meščianinova įtaigiai kuria sudėtingą žmogiškumo studiją.
Režisierę Claire Denis visuomet viliojo žanriniai eksperimentai, – nieko stebėtino, kad po praėjusių metų romantinės komedijos „Izabelė ir jos vyrai“ ji netikėtai pasuko į mokslinę fantastiką. Naujojo filmo „Aukštoji visuomenė“ („High Life“) herojai – kosminis laivas ir grupė nusikaltėlių, išsiųstų už Saulės sistemos ribų, bei eksperimentus su jais atliekanti mokslininkė (Juliette Binoche). Net ir ateities vaizdiniuose režisierė išlaiko savo kinui būdingą intymumą, gražiausiai atsiskleidžiantį scenose su Robertu Pattinsonu ir jo naujagime dukra.
Distopiniais ateities įvaizdžiais spekuliuojančių filmų festivalyje buvo nemažai. Vienas jų – Toronto konkursinės programos „Platforma“ laimėtojas iš Taivano „Paskutinių daiktų miestai“ („Cities of Last Things“, rež. Ho Wi Ding). Veiksmas prasideda 2056-aisiais ir baigiasi šio amžiaus pradžioje. Prasidėjęs savižudybe, filmas skyla į tris dalis, kuriose palengva atsiskleidžia depresyvaus buvusio policininko gyvenimas. Atbulinė chronologinė seka, melancholiškas neo noir tonas ir epochos detalės perteikia skirtingo laiko atmosferą, socialinę bei politinę kaitą ir leidžia suprasti, kad ateityje neišvengiamas dar didesnis žmonių susvetimėjimas.
Deja, kartais už fantastiką daug baisesnė realybė, o už ateivius – patys žmonės. Žiūrint trijų menininkų – Jennifer Baichwal, Edwardo Burtynsky’o ir Nicholaso de Pencier – dokumentinį filmą „Antropocenas: žmogaus epocha“ („Anthropocene: The Human Epoch“), kur įspūdingais vaizdais iš paukščio skrydžio parodoma žmonių veikla ir jos įtaka geologinei Žemės raidai, kūnu lakstė šiurpuliai. Meditatyvių vaizdų ir poetiškos naracijos filmas panašesnis į videoinstaliaciją nei į mokslinį-dokumentinį filmą, tačiau būtent vaizdai, ne faktai, yra paveikiausi mąstant apie planetos ateitį.
Belgų režisieriaus Felixo Van Groeningeno dramos visuomet kupinos emocijų. Nors dažni jų herojai – vieni iš mūsų, jo filmų pasaulis nutolęs nuo realizmo. Toks ir naujausias filmas „Gražus vaikis“ („Beautiful Boy“), kuriame svarbiau ne šeimos tragedija, o kaip jaučiasi ją išgyvenantys žmonės. Filmas savitas tuo, kad paremtas sūnaus ir tėvo skirtingais prisiminimais apie išgyvenimus kovojant su priklausomybe.
Austro Markuso Schleinzerio „Andželo“ („Angelo“) – moderni kostiuminė drama, aštriai kritikuojanti visuomenę – priminė praėjusių metų filmą „Madmuazelė Paradis“ (rež. Barbara Albert). Kiekviena scena pasižymi formos naujumu ir politiniu aktualumu, akivaizdu, kad režisieriaus tikslas – ne rekonstruoti XVIII a. Vienos aukštuomenės pasaulį, o išryškinti jos moralinį nuopuolį bei ieškoti panašumų su šiandiena. Tai istorija apie jauną vergą iš Afrikos, tapusį socialinio eksperimento įrankiu, kai jį įsivaikino savo vaiką praradusi austrų aristokratė.
Subtilus ir daugiasluoksnis filmas „Raudona“ („Rojo“) susijęs su politine ir stilistine Argentinos naujojo kino tradicija. Režisierius Benjamínas Naishtatas nuo pat savo pirmojo filmo nuosekliai gilinasi į tamsius Argentinos istorijos tarpsnius. Už nepriekaištingo vidutinio amžiaus teisininko šeiminio gyvenimo slypi nusikaltimai, kurie 8-ojo dešimtmečio Argentinoje buvo kasdienis reiškinys. Ryškus filmo stilius ir atskiros scenos įsimena labiau nei pati istorija.
Pavyzdžiui, statiškas prologo kadras – namo (kuris, kaip vėliau paaiškės, priklausė iš Argentinos pabėgusiam kairiųjų pažiūrų medikui) fasadas ir pro duris išeinantys žmonės, nešini įvairiais daiktais; buržuazinį popiečio arbatos ritualą gadinanti musė ar lėkštėje gesti paliktas maistas – visa tai yra pro akis nepraslystančios užuominos apie moralinę visuomenės degradaciją, kuri padėjo pagrindus perversmui ir karinės chuntos įsitvirtinimui Argentinoje.
Moralinė degradacija tampa ir Alejandros Márquez Abellos filmo „Geros mergaitės“ („Las niñas bien“) tema. Jo centre – Sofija ir Fernandas, turtinga pora, kurios gyvenimas praranda prasmę, kai dėl ekonominės krizės žlunga ne tik materialinė gerovė, bet ir socialinė padėtis. Nors kritika filme kartais pernelyg tiesmuka, tvirtas režisierės braižas ir ironija sukuria žaismingą pasakojimą apie tuštybę. Kitas meksikiečių filmas, Lilos Avilés „Kambarinė“ („La Camarista“), papirko savo įtaigiu minimalizmu. Dokumentiškai stebėdama didelio viešbučio kambarinės kasdienybę, režisierė atskleidžia žmogiškuosius instinktus ir jausmus, kai nuoširdus geresnio gyvenimo siekis susiduria su aplinkinių veidmainyste. Viešbučio virtuvės erdvė filme tampa platesne visuomenės, kurioje atpildo sulaukia tikrai ne stropiausieji, parabole.
„Mėnesienos“ režisieriaus Barry Jenkinso filmas „Jei Bilo gatvė prabiltų“ („If Beale Street Could Talk“) – tai jaunos poros, besiruošiančios bendram gyvenimui, meilės istorija ir susidūrimas su instituciniu rasizmu 8-ojo dešimtmečio Niujorke. Kai Tiša laukiasi kūdikio, Fonis pasodinamas į kalėjimą už nusikaltimą, kurio nepadarė. Kaip ir „Mėnesienoje“, filme darniai pinasi lyrizmas ir socialinė atsakomybė. Tai gyva, jaudinanti ir nuoširdiistorija.
Režisierės Mios Hansen-Løve meilės, laisvės ir svajų kupinas filmas „Maja“ („Maya“) šiek tiek primena prancūzų Naujosios bangos kiną, nes, kalbėdamas apie santykius, pirmenybę jis teikia konkretaus žmogaus išgyvenimams. Filmo siužetas – tai iš esmės kelionė namo, tik prancūzų žurnalistui, ilgai laikytam įkaitu Sirijoje, šis kelias veda per Indiją, kur jis vyksta savotiškos dvasinės reabilitacijos. Pažintis su krikštatėvio dukra Maja, gražus buvimas su ja palengva gydo patirtas traumas. Režisierės dėmesys subtilioms detalėms, po truputį atskleidžiančioms pagrindinio herojaus istoriją, kino juosta filmuoti įkvepiantys Goa peizažai ir lėtas filmo ritmas bei nešiuolaikiškai tyra ir poetiška meilė – tai tik keletas elementų, dėl kurių filmas įsiminė kaip viena stipriausių patirčių Toronto kino festivalyje.
Antra tokia patirtis – siužeto abstraktumu ir formos lengvumu paperkantis režisieriaus Maxime’o Giroux filmas „Tamsiosios dienos“ („La grande noirceur“) apie keistą kelionę po ne visai realistišką, ne visai aiškaus istorinio laikotarpio Ameriką. Filmas prasideda Charlie’o Chaplino antrininko konkursu, kuriame filmo herojus laimi pagrindinį prizą, bet greitai jį praranda ir yra priverstas be skatiko klajoti po nepažįstamo pasaulio platumas. Pacifistas Filipas greičiausiai paliko gimtąją Kanadą bėgdamas nuo šaukimo į armiją, tačiau atsidūrė dar klaikesnėje padėtyje. Pasitelkęs perversiškus veikėjus ir nykius peizažus Giroux kuria ne tik Dievo pamiršto, bet ir prakeikto krašto įvaizdį, tačiau nėra konkrečių detalių, nukreipiančių žiūrovus aiškios interpretacijos linkme. Pasinėrus į hipnotišką ir metaforišką pasaulį kyla laisvos, su šiandieniniu politiniu kontekstu susijusios asociacijos. Nepaisant migloto turinio, Giroux yra paslaptingos, poetiškos ir nepaprastai lengvos formos meistras, pasitikintis aktorių Reda Katebo, Martino Dubreuil’aus ir Romaino Duris talentu.
Vis dėlto, nors ir Kalėdos, trumpai apie tai, kokie filmai, mano nuomone, nepavykę. Nuvylė Xavier Dolano filmas „Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis“ („The Death and Life Of John F. Donovan“). Akivaizdu, kad šio jauno režisieriau sgyvenimas dar per trumpas, kad taptų neišsemiamu temų ir problemų šaltiniu jo kūrybai. Chaotiškas autobiografiškumas, kupinas žavingos energijos ankstesniuose filmuose, naujajame tėra nesuvaldytas, nemalonus kratinys, kuriame žiūrovas nuolat išmėginamas dar viena veiksmą garsiai nustelbiančia neskoninga daina.