Boguslawas Linda: lenkų kino chameleonas

Boguslawo Lindos, vieno prieštaringiausių ir garsiausių lenkų kino aktorių, charizma pasireiškia taupiuose gestuose, mimikoje, aistringame, atvirame ir kartu melancholiškame žvilgsnyje, o įgimtas jusliškumas ir ekstremalūs pasirodymai ekrane gali būti lyginami net su geriausiais Marlono Brando ar Alo Pacino vaidmenimis. Nors 10 deš. jo populiarumą ir žvaigždės statusą įtvirtino Wladyslawo Pasikowskio politiniai veiksmo filmai, ypač pirmoji „Šunų“ („Psy“, 1992) dalis, Boguslawas Linda vienus įsimintiniausių ir ryškiausių vaidmenų sukūrė dar moralinio nerimo kino ribose: Agnieszkos Holland, Krzysztofo Kieslowskio, Andrzejaus Wajdos ir Janoszo Zaorskio filmuose. Juose Linda vaidino jaunus maištininkus, ieškančius atsakymo į egzistencinius, moralinius klausimus ir desperatiškai kovojančius su 9 deš. Lenkijos realybe - sistema, valdžia, socialinėmis normomis. Kaip teigia Magdalena Lukowa:

„Iš aktoriaus, vaidinančio į politiką įsipainiojusius ir gyvenimo prasmės ieškančius personažus, Linda tapo didele ekrano persona <...> savo populiarumą ir maištininko įvaizdį jis lieka skolingas moralinio nerimo kinui, tačiau jeigu ne Linda, šis žanras būtų netekęs savo atspalvio ir temperatūros. Jis vaidino maksimaliai, tarsi karščiuotų.“

Boguslawas Linda yra tikras lenkų kino fenomenas, kaip kad išties retai pasitaiko, jis tapo dviejų kartų herojumi. Lindos „lenkiškumas“, romantizmo, fatalizmo ir nepriklausomybės mišinys jį pavertė moralinio nerimo kino simboliu ir vienu mėgstamiausiu  Krzysztofo Kieslowskio aktoriumi. Daug kartų įkūnijęs Solidarumo intelektualinį etosą ir idealus 9 deš. kine, Linda vėliau iš jų tik įžūliai pasišaipo, kurdamas „kietų vyrukų“, po savo stora oda slepiančių kančią ir jautrumą, vaidmenis, kurie Lindai pelnė garsiausio ir geidžiamiausio jaunosios kartos lenkų aktoriaus statusą. Keliems dešimtmečiams Lindos įvaizdis tapo vyriškumo įsikūnijimu ir idealu lenkų populiariojoje kultūroje.

Aktorius gimė 1952 m. Torunėje. 1975-aisiais baigė Liudviko Solskio teatro mokyklą Krokuvoje. Savo, kaip aktoriaus karjerą, Linda pradėjo teatre: du sezonus dirbo „Stary Teatr“ Krokuvoje. Tarp 1977 ir 81-ųjų „Teatr Polski“ Vroclave, vėliau dirbo Varšuvos teatruose. Dar karjeros pradžioje vaidino Hamletą (1977, rež. Piotr Paradowski), Witusą Gabrielos Zapolskos „Skiz“ (1978, rež. Ewa Bulhak), Robinsoną Franzo Kafkos „Amerikoje“ (1980, rež. Jerzy Grzegorzewski). Teatro scenoje Linda pirmą kartą save išbandė ir režisūros srityje: 1985 m. „Teatr Studio“ režisavo Peterio Müllerio „Atsisveikinimo spektaklį“, o po metų Juliuszo Osterwos vardo teatre Liubline Michailo Bulgakovo „Pono de Moljero gyvenimą“. Televizijoje Linda debiutavo Andrzejaus Konickio seriale „Juodi debesys“ („Czarne chmury“, 1973). Jo pirmasis vaidmuo kine - Stefanas Sieroslawskis, rašytojo Stanislawo Przybyszewskio bičiulis, Haakono Sandoy biografiniame filme „Dagny“ (1976). O išpopuliarėjo Linda vaidindamas Januszo Zaorskio seriale „Požiūrio taškas“ („Punkt widzenia“, 1980), pasakojančiame kelių Varšuvos universiteto absolventų gyvenimų istorijas praėjus 7 metams po universiteto baigimo. Serialas pasirodė esąs tramplinas į didelę karjerą.

1980-1982 m. Linda sukūrė vaidmenis vienuose svarbiausių  dešimtmečio filmų. Agnieszkos Holland „Karštinėje“ („Gorączka. Dzieje jednego pocisku“, 1980) jis vaidino anarchistą Gryziaką – desperatišką, bekompromisį ir tragišką jaunuolį. 1981 m. Linda vaidino medicinos studentą Witeką Dlugoszą Krzysztofo Kieslowskio „Atsitiktinume“ („Przypadek“). Tais pačiais metais, vėl dirbdamas su Agnieszka Holland, jis sukuria šokiruojantį Jaceko portretą „Vienišoje moteryje“ („Kobieta samotna“), Andrzejaus Wajdos „Žmoguje iš geležies“ („Człowiek z żelaza“) Dzideką – pagrindinio filmo herojaus Maciejaus Tomczyko jaunystės laikų bičiulį, taip pat pasirodo Wieslawo Saniewskio („Wolny strzelec“), Wojciecho Marczewskio („Dreszcze“) filmuose. Vėliau Linda vaidina Klemensą Krolį Januszo Zaorskio „Karalių motinoje“ („Matka królów“, 1981), aistringą revoliucionierių Saint Justą Andrzejaus Wajdos „Dantone“ („Danton“, 1983). „Vieniša moteris“, „Atsitiktinumas“, „Karalių motina“ visgi pateko „ant lentynos“ ir buvo išleisti tik 1987-88 m. Kaip su lengvu kartėliu teigia pats Linda, nors dirbo kiekvieną dieną, šalyje jis neegzistavo dar šešis metus.

Regis, pirmiausia Lindos talentą ir ekstremalų buvimą prieš kamerą pastebėjo Agnieszka Holland. Linda vaidino tik dviejuose šios režisierės filmuose, tačiau juose sukūrė labai skirtingus ir įsimintinus  vaidmenis. „Karštinėje“ Linda vaidina dendiškos išvaizdos anarchistą-teroristą, antrajame  – „Vienišoje moteryje“, jis sukuria tikriausiai vieną įdomiausių, ryškiausių ir kartu tragiškiausių vaidmenų savo karjeroje. Nors, tiesa pasakius, dramatiški ar net tragiški vaidmenys Lindą lydi visą jo karjerą. Taip pat jis visuomet yra įsipainiojęs į moralinę kovą  – nesvarbu, ar vaidintų neįgalų jaunuolį „Vienišoje moteryje“, ar tragiško likimo palaidūną ir lošėją aristrokratą „Magnate“ („Magnat“, 1987), mergišių dailininką „Laidotuvių ceremonijoje“ („Ceremonia pogrzebowa“, 1985), ar tėvą, kovojantį dėl dukters globos teisių „Tėve“ („Tato“, 1995), girtuoklį kunigą Wajdos filme „Ponas Tadas“ („Pan Tadeusz“, 1999), ar mačistą žudiką „Nužudyk mane, fare“ („Zabij mnie, glino“, 1988).                 

„Karštinėje“ Linda vaidina nepaprastai žavingą dėl destrukcijos ir laisvės idėjos galvą pametusį Gryziaką – laisvamanį, nepriklausomą, įžūlų ir lengvai išprotėjusį jaunuolį su angeliškomis auksinėmis garbanėlėmis ir plėšrūniška šypsena. „Karštinėje“ Linda tiesiog sugundo kamerą, jis atvirai flirtuoja tiek su ja, tiek su žiūrovu. Gryziako vaidmenį Linda kuria lengvai, su valiūkiška ugnele akyse tarsi tuo pačiu metu šaipytųsi ir simpatizuotų savo kuriamam personažui . Šiame filme Lindos kuriamas personažas - tai įsikūnijęs Dionizas, nors ir kiek infantilus, kaip ir pridera tikram XX a. pradžios tragiškajam herojui, šmaikštus, nenuspėjamas, energingas ir aistringas. Regis, toks yra ir pats Linda, savo sekančiais filmais įrodęs, kad, pasitelkęs aktorinį meistriškumą ir įgimtą žavesį, gali suvaidinti bet ką. Tai dinamiškas ir visapusiškas aktorius, jau nuo savo karjeros kine pradžios, provokuojantis tiek savo sukurtais vaidmenimis, tiek jų pasirinkimu. „Karštinėje“ Lindos pasirodymas ryškus ir įsimenantis, tokie bus ir sekančiuose filmuose. Pavyzdžiui, Wojciecho Marczewskio „Drebulyje“ („Dreszcze“, 1981) Linda pasirodo tik porai minučių, tačiau jo grobuoniška, gasdinanti saugumiečio šypsena, kuri vėliau taps išskirtiniu aktoriaus bruožu, įsimena viso filmo metu. Štai kas yra tikras aktorius – įspūdis gali būti sukurtas viena mimika.

Jau „Karštinėje“ Lindos personažas planuoja išvykti į Ameriką – laisvės šalį, tačiau jam sutrukdo nesėkmingas terorizmo aktas prieš gubernatoriaus valdžią. Troškimo pabėgti iš Lenkijos, kurioje klesti korupcija ir socialinė neteisybė, motyvas atsikartoja ir sekančiame A. Holland filme - „Vienišoje moteryje“. Tai tikriausiai vienas atviriausių ir niūriausių savo laiko Lenkijos visuomenės portretų. Filme pasakojama vienišos motinos, paštininkės Irenos (kurią nepamirštamai įkūnijo Maria Chwaliboga), kovojančios už išgyvenimą komplikuotoje Lenkijos realybėje, gyvenimo drama. Jos romantiniai santykiai su tokiu pat nelaimingu, marginalizuotu, jaunu, tačiau neįgaliu Jaceku, kurį vaidina Boguslawas Linda, jai pasiūlo trumpalaikę viltį pakeisti savo gyvenimą. Tačiau Irenai tampa vis sunkiau kovoti su kasdieniais iššūkiais. Apimta visiškos desperacijos ji pavagia pinigus iš savo darbovietės, atiduoda sūnų į našlaičių prieglaudą ir nusprendžia pabėgti į Vakarus su Jaceku. Paskutine viltimi buvusi kelionė baigiasi katastrofa. Filme Holland be užuolankų sako, kad tokiems žmonėms kaip Irena ir Jacekas, esantiems visiškoje visuomenės periferijoje,  nėra jokios vilties sovietinėjė Lenkijoje.

„Vienišoje moteryje“ Boguslawas Linda vaidina taip aistringai, energingai ir įtikinamai tarsi tai būtų paskutinis vaidmuo jo gyvenime. Šiame filme Linda atsiskleidžia kaip subtilus fizinis ir intelektualus aktorius. Nė akimirkai jo vaidyba, kuriant desperatišką luošo epileptiko Jacecko personažą, neatrodo teatrališka ar dirbtinė. Linda vaidina „nepersistengdamas“, taupių ir apmąstytų gestų, veido mimikų, žvilgsnio pagrindu kuria psichologiškai sudėtingą personažą ir jo jausmų paletę. Filme aktorius sėkmingai derina santūrią ir kartu veržlią, aistringą vaidybą, kai to reikalauja pats vaidmuo. Išties sunku atitraukti akis nuo Lindos Jaceko – desperacija, kančia, sunkiai valdomos emocijos, negalia – visa tai pinasi aktoriaus kūne. Bet kurio kito aktoriaus rankose šis vaidmuo lengvai galėjo tapti tiesiog parodija. Tuo tarpu Linda personažą apvalo nuo bet kokios komizmo galimybės, į ekraną jis perkelia visiškai sutryptą žmogaus sielą. Pasikartojantys sėkmingai sukurti, dėmesį kaustantys ir ryškūs Lindos vaidmenys rodo, kad tai ne tik talentingos režisierės darbo su aktoriumi nuopelnas.

„Žmoguje iš geležies“ Linda vaidina dvi to paties personažo – Dzideko – variacijas: dar studentą, filmo protagonisto Maciejaus Tomczyko bičiulį, sutrikusį ir net kiek lyrišką jaunuolį, dalyvavusį 1968 m. studentų streikuose, ir jį jau dešimčia metų vyresnį, sarkastiškesnį, įgijusį daugiau gyvenimiškos patirties, ramesnio veido ir gestų. Aktoriaus vaidyba minimali, tačiau taikliai ir subtiliai parodanti amžiaus kaitą. Atrodo, kad Linda daugiau yra nei vaidina. Nematyti jokių aktoriaus vaidybos pastangų (kitaip nei pagrindinius personažus kuriančių Jerzy Radziwilowicziaus ir Krystynos Jandos). Neveltui A. Wajda filme naudoja tiek daug stambių planų – į šio aktoriaus veidą verta įsižiūrėti.

Viename garsiausių Krzysztofo Kieslowskio filmų – „Atsitiktinume“ Linda kuria doro jaunuolio, kuris ieško meilės, moralinio pagrindo ir gyvenimo prasmės, - medicinos studento Witeko Dlugoszo vaidmenį. Tai tikriausiai vienas simpatiškiausių Lindos sukurtų portretų. Witeko ateitis priklauso nuo to, ar jis suspės į traukinį, ar ne. Pirmuoju atveju, spėjus, jaunuolis tampa socialistinės jaunimo organizacijos aktyvistu, antruoju, nespėjus ir įsivėlus į konfliktą su geležinkelio apsaugos darbuotoju,– antikomunistinio pogrindinio judėjimo veikėju, trečiuoju, taip pat nespėjus tik kitokiomis aplinkybėmis,– antipolitišku daktaru. Visais trimis atvejais Lindos Witekas yra atviras, jautrus, doras, aistringas ir veikti norintis jaunuolis. Su šiuo visomis prasmėmis simpatišku, berniokiškos išvaizdos, vilkinčiu aptemtais džinsais ir trumpu švarkeliu, trykštančiu jaunatviška energija ir žavesiu, jaunuoliu tapatintis lengva ir gal net kiek malonu. „Atsitiktinume“ Linda vaidmenį kuria jam būdingais subtiliais potepiais, itin susikaupęs, dominuojant taupiems gestams ir nervingam, įdėmiam žvilgsniui. Šis Lindos jaunatviškai aistringas tarsi bandantis suvokti jį supantį pasaulį žvilgsnis, atviras veidas, aktoriaus sensualumas, išreikštas seksualumas, fiziškumas ir natūralumas išties prikausto ir įsimena. Lindos vaidmuo liudija apie aktoriaus meistrišką gebėjimą kurti subtilius, subalansuotus, sudėtingus ir emocionalius vaidmenis. Linda iš pirmo žvilgsnio nepaprastai legvai į ekraną perkelia „tikrą“ žmogų, jo dvejones, jausmus ir patirtis. Tai yra aktorius: kai jis kažką rodo, kartu leidžia suprasti, ką tai reiškia.

10 deš. Linda pradėjo vaidinti visiškai skirtingus personažus: apsimetėlius ir saugumo policijos darbuotojus, nusikaltėlius ir prievartautojus. Jau iki tol Linda buvo neabejotina lenkų kino žvaigždė. Jis, kaip geriausias aktorius, buvo ne kartą apdovanotas Gdynės kino festivalyje (kuris iki 1986 m. vyko Gdanske) ir pelnė ne vieną „Auksinę antį“. Linda buvo lyginamas su tokiais aktoriais-ikonomis kaip Zbigniewas Cybulskis ar Danielis Olbrychskis. Tačiau būtent darbas su Wladislawu Pasikowskiu nulėmė Lindos kaip lenkų kino žvaigždės statusą. Jis vaidino leitenantą Areką debiutiniame Pasikowskio filme („Kroll“, 1991), Francą Maurerį „Šunyse“ („Psy“, 1992) ir „Šunys 2: paskutinis kraujas“ („Psy 2. Ostatnia krew“, 1994), taip pat pasirodė (kaip Pawikas) Jaceko Skalskio „Asmeniniame mieste“ („Miasto Prywatne“, 1994). Šiuose filmuose Linda sukūrė visiškai naują kino herojų. Kaip teigia pats Boguslawas Linda: „Atėjo laikas, kai aš pajutau, kad turėjau užtektinai intelektualų vaidmenų. Aš supratau, kad toks asmuo be jokių didesnių gyvenimo patirčių, draskomas idealistinių skirtumų, nebuvo dabarties herojus.“

„Šunys“ tapo viena didžiausių 1993-iųjų kino staigmenų (jeigu ne viso dešimtmečio). Filmo vertinimai buvo tokie pat prieštaringi kaip ir pats Pasikowskio filmas. Jo pasirodymas sukėlė didelį sąmyšį – buvo apipiltas apdovanojimais Gdynės kino festivalyje (taip pat gavo „Auksinę antį“), kartu kritikų buvo kaltinamas besaikiu brutalumu, nihilizmu, mizoginija ir buvo suvoktas kaip išpuolis prieš nacionalines vertybės. Tačiau juo žavėjosi jaunoji publika ir žmonės, kuriems filmas atspindėjo jų ir šalies situaciją, politinę realybę, o Francas Maureris buvo suvoktas kaip naujasis, tikras savo laikų herojus. Lindos sukurtas Franco personažas „Šunyse“ įkūnijo posolidarumo kartos nihilizmą ir nusivylimą naujaja realybe.

Žinoma, Boguslawą Lindą ir Zbignewą Zapasiewiczių Pasikowskis išmintingai naudojo kaip ženklus, nuorodas į 9 deš. filmus. Zapasiewiczius žinomas dėl savo flirtuojančių su sistema, ciniškų personažų. Šio aktoriaus vaidmuo filme sufleruoja, kad sistema gali keistis, tačiau ne valdantieji (tai taip pat filme tiesiogiai pasakoma Zapasiewicziaus personažui). Tuo tarpu Linda dažniausiai vaidindavo nekaltus žmones, kurie buvo politinės sistemos arba tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių (kaip kad „Atsitiktinume“, „Vienišoje moteryje) aukos. Žinoma, filme veikia ir kitos asociacijos, pavyzdžiui, Franco apranga primena Witeko iš „Atsitiktinumo“, tik ploną švarkelį čia pakeitė stora odinė striukė  su Amerikos simbolika. Tačiau „Šunyse“ Lindos personažas - jau ne aplinkybių auka, o aktyviai veikiantis ir už savo principus ir vietą pasaulyje kovojantis herojus.

„Šunyse“ Pasikowskis rodo Lenkijos perėjimo iš vienos politinės sistemos į kitą procesą, kurio metu visi principai, gėris ir blogis neatskiriamai susimaišė. Filmo protagonistas Francas Maureris, slaptosios policijos leitenantas, siekia išgyventi šį verifikacijos, prarastų privilegijų ir asmeninių problemų metą. Jis begėdiškai atsisako gėrio ir bliogio kategorijų ir šaltakraujiškai kovoja už savo idealus, nors dėl to ir tektų paaukoti savo gyvybę. Francas niekada nekalba apie jį slegiančias emocijas ir nuoskaudas.  Gal dėl to jis taip lengvai pelno žiūrovų dėmesį ir simpatijas? Tarsi jo dviprasmiška išvaizda slėptų paslaptį, kurią tik jis gali atskleisti. Lindos Francas – vyriškas, nepriklausomas, pasitikintis savimi, sarkastiškas ir principingas. Jis yra tikras lenkiškas mačo, savo laiko drąsos ir nepriklausomybės simbolis, turintis jėgų ir gebėjimų kovoti už save ir siekiantis atstatyti bent šokią tokią harmoniją visiškai pakrikusiame pasaulyje.

Francą Maurerį Linda vaidina lengvai ir su atviru pasimėgavimu. Žavingas, žaismingas  ir melancholiškas - „Šunyse“ Linda vaidina tarsi subrendęs Zbigniewas Cibuslkis. Apskritai, pirmoje ir antroje „Šunų“ dalyse nuorodų į A. Wajdos „Pelenus ir deimantą“ („Popiół i diament“, 1958) tikrai yra ne viena ir ne dvi. Ir nors Francas Maureris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip gangsterių, veiksmo filmų klišė, aktoriaus vaidmenų istorija, subtilumas ir sutelktis, atviras ir nuoširdus, kartu melancholiškas Lindos žvilgsnis, nuo kameros nepaslepiamas intelektas personažui suteikia visiškai kitokių atspalvių, „antrąjį dugną“. Lindos tamsi charizma,  galinti priminti Humphrey Bogarto egzistencinę rezignaciją, net pakylėja jo kuriamą Franco Mauerio personažą iki tragiškojo herojaus.

Maurerio vaidmens pagrindu Linda vėliau sukurė ne vieną tokio tipo vaidmenį („Sara“, „Karo demonai“ ir kt.). Tuo pačiu metu aktorius bandė pabėgti nuo savo įvaizdžio, sukurto Pasikowskio filmuose. Piotro Lazarkiewicziaus „Raganų laike“ („Pora na czarownice“, 1993) jis vaidino kunigą Janą, Jan Jakubo Kolskio filme „Vandenis Jancio“ („Jańcio Wodnik“, 1993) – keistuolį ir apsimetėlį Stigmą, taip pat ėmėsi Michalo – jautraus tėvo Maciejaus Slesickio „Tėve“ („Tato“, 1995), žudiko Arturo Herlingo Krzysztofo Lango „Provokatoriuje“ (Prowokator, 1995) vaidmenų. 1996 m. jis vaidino šamanizmo ir seksualumo paslaptis bandantį perprasti antropologą Michalą Andrzejaus Zulawskio filme „Šamanė“ („Szamanka“), vėliau pasirodė kitame Kolskio filme „Jasminum“ (2006) kaip aktorius Zemanas. 1999 m. vadino Andrzejaus Wajdos filme „Ponas Tadas“ („Pan Tadeusz“), Jerzy Kawalerowicziaus „Quo Vadis“ (2000) Petronijų.

Boguslawas Linda vėl sublizgėjo paskutiniame  Andrzejaus Wajdos filme „Povaizdis“ („Powidoki“, 2016). Jis dar kartą priminė, kad yra ne tik lenkų kino „kietas vyrukas“, tačiau taip pat nepaprastai talentingas ir intelektualus aktorius, kuris gali kurti subtilius, emocionalius vaidmenis. Jo personažai niekada nebuvo kuriami ekspresijos ar emocijų fejerverkų pagrindu, greičiau atvirkščiai – per susikaupimą ir kruopštų kiekvieno gesto, mimikos apmąstymą. Tai tik įrodo Lindos „Povaizdyje“ kuriams Wladyslawo Strzeminskio vaidmuo - ramus, subalansuotas, kartais labai emocionalus ir charizmatiškas, kai to reikia. Kaip išties taikliai pastebėjo Rasa Paukštytė: „Žvaigždės atsiranda ir užgęsta, o B. Lindos meistrystė ir žavesys neblėsta. Jis labai paprastai, žmogiškai net ne vaidina, o tiesiog supranta tuos kelis filme vaizduojamus nuolatinio dailininko žeminimo metus.“