Martino Scorsese’s dokumentika: istorija per biografiją

Dokumentiniuose Martino Scorsese‘ės filmuose istorija atsiveria per biografijas, o šios glaudžiai susijusios tiek su esamuoju laiku, tiek su laikmečiu bei jo kontekstais. Laikas tampa istorijos ir tikrovės liudininku. Nors dokumentinis filmo žanras tarsi įpareigoja žiūrovą būti atidžiam faktams, tačiau Scorsese‘ės požiūris į dokumentinę tikrovę – žanrinis, poetiškas, karikatūrizuotas, todėl visada kirba abejonė – ar galime aklai pasitikėti šia mefistofeliška režisieriaus šypsena? Filmuose skirtingai dominuoja laiko ir istorinės tikrovės santykis, o per pasirinktų herojų biografijas prasiveržia režisieriuas stiliaus žaismingumas ir ironija.

Filmas „No Direction Home: Bob Dylan“ (2005) apie 7-ajame dešimtmetyje JAV muzikantą Bobą Dylaną sujungia praeities ir dabarties laiką. Scorsese‘ė istoriją pasakoja nuosekliai, pasitelkdamas Dylano amžininkų ir kolegų prisiminimus, juostoje įamžintus jo ir bendražygių pasirodymus. Bene svarbiausias leitmotyvas šiame Scorsese‘ės filme – istorinis laikas, kurį aprėpia ir tarsi apibendrina ekrane pasirodantis pats filmo herojus, pasakodamas apie savo kūrybinius ieškojimus, stipriai paveiktus laikmečio. Dylano komentaras viso filmo metu tik dar labiau atskiria praėjusį ir esamąjį laiką. Tuo tarpu filmo „Shine A Light“ (2008) atveju, praeities laikas tarsi neegzistuoja, todėl istorija kuriama „čia ir dabar“, per grupės „The Rolling Stones“ koncertą. Žinoma, filmo, skirtingai nei koncerto žiūrovas, turi galimybę pamatyti Micko Jaggerio pasisakymus spaudai iš įvairaus grupės gyvavimo laikotarpio įterptus tarp dainų. Šiuos pasisakymus režisierius parinko neatsitiktinai – nuolat besišypsantis Jaggeris antrina paties koncerto atmosferai ir taip dar labiau priartėjama prie buvimo „čia ir dabar“. Šiuo Scorsese‘ės sumanymu nutolstama nuo praeities, o istorija kuriama esamojo laiko rėmuose. Tiesa, filmo pradžioje ir pabaigoje žiūrovui rodomi koncerto ir paties filmo užkulisiai: režisuojamas „lėlių nameliu“ vadinamame scenos makete grupės narių išsidėstymas, pasirodymo struktūra, kameros. Viso šio prieš ir po koncertinio šurmulio centre tarsi patvirtindamas filmo autorystę – režisierius Martinas Scorsese. Priešingai filme „George Harrison: Living in the Material World“ (2011), kuriame kur kas svarbesnis praeities laikas. Prisiminimais atgimstanti ir kuriama grupės „The Beatles“ nario George‘o Harrisono legenda prie realybės nepriartėja, o lieka sklandyti kažkur tarp istorijos ir mito. Scorsese‘ė ekrane prakalbina tiek bitlus, tiek Harrisono kūrybinius partnerius, kurie ir kuria kolektyvinę rokenrolo grupės „The Beatles“ gitaristo ir dainų autoriaus biografiją. Režisierius kuria Harrisonui paminklą ir istoriškumas šiame kontekste beveik nustoja vertės. Skirtingai nei filmo apie Dylaną atveju, kai nesistengiama idealizuoti, naudojama gerokai daugiau dokumentinių kadrų ir kalbinamas pats herojus, paradoksalu, jog pastarojo atsiradimas ekrane filmą dar labiau nuasmenina.

Filme „Italianamerican“ (1974) Scorsese ironiškai ir komiškai per savo tėvų biografiją bando vaizduoti istorijos ir tapatybės santykį. Catherine‘a ir Charles‘as Scorsese‘ės pasakoja apie imigrantų iš Italijos patirtį Niujorke, komiškus nesusipratimus ir itališkas tradicijas, kurių šie vis dar paiso ir perduoda savo sūnui. Nors filmo veiksmas vyksta esamajame laike, visas filmas atrodo lyg pasiruošimas būsimam filmavimui, todėl apima ir praeities t.y. prisiminimų, ir dabarties, ir tam tikra prasme, ateities – kaip būsimo filmavimo ir paties filmo – laikus. Kitu atveju, istorinis laikas ir Scorsese‘ės itališkumas pabrėžiami filme „My Voyage to Italy“ (1999), kuriame susilieja autobiografijos ir biografijų rėmai. Filmas tarsi rinktinių Rossellini, Blasetti, Visconti, Fellini ir kitų italų režisierių kadrų retrospektyva – istorijų istorija, papasakota Scorseses intonacijomis. Užkadrinis balsas, lydintis režisierių „restrospektyvą“ – asmeniškas, intymus.

Asmenybė ir jos biografija, autobiografija ar net biografijos dokumentiniame kine Martinui Scorsesei leidžia įvairialypį žvilgsnį ir stilių. Bobo Dylano ir George‘o Harrisono biografijos tos pačios prigimties, tačiau ryškėja esminis skirtumas: istorijos kūrimas ir pasakojimas. Filmo „No Direction Home: Bob Dylan“ atveju istorija pasakojama, o paties herojaus buvimas ekrane suteikia filmui kur kas daugiau autentiškumo. Filme „George Harrison: Living in the Material World“ Harrisono įvaizdis kuriamas iš legendų, prisiminimų, todėl dažnai kyla klausimas – kiek jame tiesos, o kiek mito? Scorsesei, greičiausiai, visiškai nė motais, jog žiūrovas pastarojo filmo atveju pasilieka teisę abejoti. Visgi, mane labiausiai domina, kodėl režisierius renkasi statyti  herojui (savo? – tada lyg ir aišku) paminklą? Galbūt kuriant menininko portretą galima išvengti kritinio žvilgsnio ar prieštaringų nuomonių, tačiau šiuo žingsniu tolstama nuo dokumentikos ir išsakomas kur kas asmeniškensi požiūris į objektą. Tuo tarpu, Bobo Dylano prisiminimai vis dar gyvi (ne sukurti!), praėjusio laiko liudininkai reikalingi tik platesniam laikmečio kontekstui pavaizduoti.

Kitu žvilgsniu tėvų prisiminimuose režisierius mėgina aptikti savo itališką autobiografiją. Išties, „Italianamerican“ nustebina savo forma ir stiliumi: filmas pereina į komišką ir ironišką, gal net kiek absurdišką toną. Tačiau kas keisčiausia, režisieriaus tėvų italų-amerikiečių pokalbis vakarieniaujant visiškai nepaiso subjektyvumo ar objektyvumo kategorijų (ši skirtis ypač juntama filmuose „No Direction Home: Bob Dylan“ ir „George Harrison: Living in the Material World“). Atrodytų, jog taip šnekučiuotis galėtų bet kuri atvira, į savo namus filmavimo kamerą įsileidžianti šeima. Nesistengdami vaidinti ir elgdamiesi natūraliai vyresnieji Scorsese‘ės sukuria įspūdį tarsi tarp jųdviejų ir žiūrovo, stebinčio šiuos, kamera netarpininkauja.

Bene daugiausiai žaismės sulaukia Micko Jaggerio ir visos „The Rolling Stones“ grupės biografija filme-koncerte „Shine A Light“. Filmo pradžioje režisierius sąmoningai žiūrovui rodo juodai baltą vaizdą, kuriame grupės nariai, pats režisierius ir prodiuseriai ruošiasi pasirodymui. Laiko požiūriu nespalvoti kadrai sukuria jau praėjusį laiką, nors išties šios akimirkos nėra labai nutolusios nuo paties koncerto. Šiomis stilistinėmis priemonėmis atsiranda kitoks laiko ir ritmo pajautimas ir dar labiau išryškinamas buvimas „čia ir dabar“. Žinoma, režisieriaus cameo filmui prideda asmeninio santykio, kurio vis dėlto labai norėtųsi „George Harrison: Living in the Material World“ kadruose. Tiek Dylano, tiek Harrisono biografijos rodo kitimą ir tapsmą, o „Shine A Light“ mėgaujasi buvimu akimirkoje. Anksčiau minėtuose filmuose dokumentinių fragmentų ir nuomonių ar prisiminimų pasakojimo ritmas kuria nuotaiką, priklausomą nuo pašnekovų ir laikmečio. Šiuo atveju atsitinka taip, jog istoriniai Jaggerio ir „The Rolling Stones“ interviu visiškai netrukdo akimirkos žaismei, todėl praeitis nėra pagrindinis šio filmo laikas.

Savo dokumentiniuose filmuose Scorsese‘ė istoriją pateikia per biografiją, per autobiografiją, per biografijas arba netgi per jųdviejų susiliejimą. Neišvengiamai filmo herojaus biografija tampa nebeatskiriama nuo istorinio laiko, atminties, akimirkos. Laiką režisierius suvokia kaip mechanizmą, kurį konstruoja įvairiai: filme „George Harrison: Living in the Material World“ įamžina praėjusį laiką, filmo „No Direction Home: Bob Dylan“ kadruose atskiria praėjusį laiką nuo esamojo, filme „Shine A Light“ laiką fiksuoja „čia ir dabar“, o kartu pratęsia, papildo, filme „Italianamerican“ laiko Scorsese‘ė tarsi ieško arba laukia, filme „My Voyage to Italy“ laiką atkuria ir pakartoja. Žaisdamas su laiku režisierius kalbina ir pačią dokumentinio kino formą: prideda jai daugiau žanro, karikatūrizuoja ir ironizuoja („Italianamerican“), supoetina („My Voyage to Italy“), idealizuoja ir įasmenina („George Harrison: Living in the Material World“), paneigia ir praplėčia („Shine A Light“) bei patvirtina („No Direction Home: Bob Dylan“). Istorija dokumentikoje režisieriui Martinui Scorsese‘ei įdomi tiek, kiek jai galima rasti pavidalų ir tiek, kiek ji polemizuoja su savo herojais.