Dvi intelektualės su karžygių genais
.jpg)
Spalio viduryje kino ekranuose bus atverstas istorijos puslapis, pasakojantis apie bajoraites seseris Chodakauskaites, ankstyvoje jaunystėje pasirinkusias lietuvybę ir kūrusias Lietuvos valstybę. Dokumentinė juosta „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ supažindina su pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetoniene, ilgamečio ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmona Jadvyga Tūbeliene ir patriotiška tarpukario dvasia. Filmo režisierė Ramunė Kudzmanaitė, operatorius Rimvydas Leipus, dailininkas Ramūnas Rastauskas, kostiumų dailininkė Rasa Taujanskienė, prodiuserė Teresa Rožanovska (VšĮ „Ketvirta versija“). Premjeros išvakarėse kalbamės su režisiere.
Ramune, kažkodėl norisi pradėti pokalbį klausimu iš toli, nes atrodo, kad ten slepiasi kažkas labai vaizdingo. Kas Jus atviliojo į meno pasaulį?
Manau, mes daug atsinešame su genais, o didžiausią įtaką profesijos pasirinkimui turi vaikystė ir aplinka, kurioje augame.
Visas vaikystės ir paauglystės vasaras aš praleidau Gerdašių kaime Dzūkijoje, vidur miškų, prie pat Nemuno. Mano senelis buvo sielininkas, plukdė rąstus iš Gardino į Kauną, vėliau savo paties išskobtu luotu perkėlinėjo gudus per Nemuną. Vos tik kieme pasigirsdavo tolimas balsas iš kito kranto, jis čiupdavo irklą ir nutoldavo per laukus Panemunės pusėn. Jis buvo labai linksmas žmogus, iš jo istorijų juokdavosi visi kaimai, kuriuose sustodavo sielininkai. Močiutė buvo gera dainininkė. Kiek ją prisimenu, tai arba poterius kalba, arba senas dainas dainuoja. Vėliau tuo pačiu luotu mes su broliu jau keldavomės tai į vieną, tai į kitą Nemuno pusę. Leidžiantis saulei mes, vaikai, lydėdavome suaugusiuosius prie Nemuno traukti bradinio. Vyrai brisdavo trise, kiti užkurdavo laužą, kepdavo bulves ir dainuodavo dainas, pasakodavo įvairiausias istorijas apie savo jaunystę, naktigonę ir pokario laikus, narpliodavome iš bradinio sidabro mėnesienoje spurdančias žuvis. Prisimenu atlaidus kaimo bažnytėlėje, save balta suknele, smilkalus ir didelius, plačius miškus, kurių šeimininkais jautėmės. Visą gyvenimą ieškau tokios laisvės ir reginių, atsineštų iš Gerdašių kaimo.
Vaikystės draugės pasakoja, kad Žirmūnų kiemuose nuolatos žaisdavome teatrą. Aš atsitįsdavau į lauką paklodę uždangai, mamos suknelių ir kažką po tais balkonais ir tarp jų vis režisuodavau. Paskui buvo visokie būreliai, tarp kurių svarbiausias – žymusis Valerijos Karalienės dramos būrelis Profsąjungų rūmuose.
Kūrybinį kelią 9-ajame dešimtmetyje pradėjote nuo kino. Jūsų dokumentinės juostos „Teka saulė vakaran“ (1989), „Aviečių laukai“ (1997), „Ketursparnė“ (1998) išsiskyrė individualiu kūrybiniu braižu, kuris buvo pastebėtas ir įvertintas. Vėliau dirbote LRT laidų bendraautore ir režisiere, sukūrėte dešimtis įsimintinų spektaklių Lietuvos teatruose, dėstėte Vilniaus kolegijos menų fakultete, subūrėte „Vilniaus teatro grupę“. Ir štai ratas apsisuko – mes vėl kalbame apie kiną ir Jūsų naujausią darbą – dokumentinę juostą „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ apie seseris Chodakauskaites. Koks jausmas – grįžti prie kino?
Geras jausmas. Buvau jo labai pasiilgusi. Iš tiesų niekada sąmoningai nepasitraukiau iš kino pasaulio, tiesiog buvo tiek daug darbo kitur, kad nepastebėjau, kaip prabėgo penkiolika metų. Grįžti paskatino medžiaga, kurią suradau ir jau kurį laiką ja gyvenau.
Teko skaityti, kad Jūsų pažintis su juostos herojėmis prasidėjo perskaičius Arvydo Juozaičio pjesę „Prezidentienė“, kurią planavote statyti teatre. Kuo Jus patraukė šių moterų asmenybės ir kokias temas gvildenate naujame filme?
Iki atrasdama šią pjesę aš nesidomėjau tarpukario istorija ir, kaip daugelis, nieko nežinojau nei apie Sofiją Smetonienę, nei tuo labiau apie Jadvygą Tūbelienę. A. Juozaitis parašė puikią pjesę apie stiprią, valingą moterį Sofiją Smetonienę, kuri ne tik padeda valdyti šalį, bet ir priima svarbius sprendimus pati, netgi be Prezidento žinios. Tada man ir pasidarė įdomu, kokios buvo tos nutylėtos, iš istorijos išbrauktos moterys. Jadvygai Tūbelienei pjesėje tenka labiau epizodinis vaidmuo, bet man pavyko surinkti apie ją gausybę medžiagos, kuri atvėrė įdomius istorinius vingius ir detektyvus. Jie netilpo į pjesę, nebūtų tilpę ir į spektaklį.
Kur ir kaip ieškojote medžiagos? Kas šiose paieškose Jums daugiausiai pagelbėjo ir kas tapo filmo istorijos pasakotojais?
Taip ir norisi pasakyti: ieškojau visame pasaulyje. Paminėsiu, kur kruopelė po kruopelės ją rinkome: Niujorke, Klivlande, Sankt Peterburge, Maskvoje, Berlyne, Berne, Londone, Varšuvoje... Žinoma, daugiausia medžiagos visgi aptikome Lietuvos centriniame valstybės archyve, Vilniaus ir Kauno muziejuose, privačiose kolekcijose. Tiesą pasakius, gaila, kad mūsų istorinės nuotraukos taip išsibarsčiusios ir muziejai nenoriai jomis dalijasi. Mūsų komandai labai pagelbėjo istorikai, tyrinėjantys Smetonos palikimą – profesorius, habilituotas daktaras Alfonsas Eidintas ir istorikė Ingrida Jakubavičienė. Jie yra pagrindiniai filmo pasakotojai po Tūbelių anūko Peterio Kuhlmanno ir pačios Jadvygos Tūbelienės.
Juostoje herojės protarpiais kalba pirmuoju asmeniu. Ar girdime tikrus jų balsus?
Jadvygos Tūbelienės balsas tikras – tai interviu, duotas 1995 metais „Amerikos balso“ žurnalistui. Labai apsidžiaugiau LCVA radusi šį balso įrašą – filmą pradėjau ne tik matyti, bet, regis, net užuosti. Jos šneka senovinė – „kovianska“, bet joje vyrauja inteligentiškumas ir išsilavinimas. Sofijos Smetonienės balso įrašų, deja, neišliko. Jos kupinus šilumos ir švelnumo laiškus juostoje skaito poetė Ramutė Skučaitė ir aktorė Dovilė Gasiūnaitė.
Aplankėte namus JAV, kuriuose nuo 1944-ųjų gyveno Smetonų šeima, susitikote su Jadvygos anūku Peteriu Kuhlmannu. Žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad Tūbelių šeimos istorija tebėra gyva. Kokias Smetonų istorijos gijas užtikote? Kas šiandien puoselėja jų atminimą?
Klivlande gyvena Smetonų anūkas, turi didelę šeimą. Labai apsidžiaugiau jį radusi, bet, deja, į mūsų laiškus ir telefono skambučius jis neatsakė. Bandėme priartėt per artimos aplinkos žmones, bet nieko nepešėme. Vėliau man tapo suprantamas toks elgesys. Klivlando lietuviai vis dar bijo KGB agentų, kai kurie jų yra įsitikinę, jog prezidento Smetonos palaikai, pervežti į Lietuvą, būtų išniekinti. Smetonų atminimu Amerikoje, kaip supratau, menkai tesirūpina Lietuvos valstybė. Nėra jokios atminimo lentelės ant namų, kuriuose gyveno Smetonos, niekam neįdomi storiausia CŽV byla. Atrodo, kad istorija baigiasi ties tuo upeliu, per kurį Smetoną esą pernešė Vilkaviškio policininkas Morkūnas. Smetonų atminimu rūpinasi, jų kapus aplanko Klivlando lietuvių bendruomenės centras „Rūta“. Jo direktorė Rūta Degutis yra surinkusi visus Amerikos spaudoje pasirodžiusius straipsnius apie Smetonų šeimos gyvenimą, CŽV bylas. Archyvaras Andris Dunduras ir Povilas Stankus surinko dėžes nuotraukų, laiškų ir rankraščių, likusių po Sofijos Smetonienės mirties. Būtent ten mes radome Sofijos Smetonienės vaikystės ir jaunystės nuotraukas, laiškus.
Ar filmavimo metu patirti išgyvenimai kažkaip pakeitė Jūsų nuomonę apie pirmąjį Lietuvos prezidentą, jo šeimą, artimuosius?
Manau, tik totalitarinėse valstybėse bijoma kalbėti ir analizuoti savo istoriją. Atsakinėju į jūsų klausimus iš Pekino, kur vakar po peržiūros man buvo liepta pašalinti iš spektaklio ne tik chunveibinus, Mao, bet uždrausta rodyti ir kinų kareivius, dalyvavusius Vietnamo kare. Manau, kad Lietuva kartais dar būna panaši į Kiniją savo draudimais, baimėmis ir abejonėmis. Cenzūra gyva ne vien Seime ar Vyriausybėje, bet ir mūsų sąmonėje. Prisipažinsiu, sulaukiau primygtinių patarimų ir prašymų nekurti šio filmo. Net paaiškinus, kad juosta ne apie Smetoną, o apie jo žmoną ir svainę. Man atrodo, taip yra dėl informacijos stokos.
Negalime Smetonos kaltinti dėl Lietuvos okupacijos, šią etiketę prisiuvo sovietai, siekdami sumenkinti Smetonos autoritetą. Pagal Lietuvos Konstituciją kariniam pasipriešinimui paskelbti buvo reikalingas ministro pirmininko kontrparašas. Tuomet iš Maskvos grįžęs ir labai pasikeitęs Antanas Merkys pasisakė prieš karinį pasipriešinimą. Smetona iškvietė generolą Stasį Raštikį, šis ketvirtą valandą nakties perėmė vyriausybės kabinetą, bet ir jis nepadėjo savo parašo – buvo prieš karinį pasipriešinimą. Dabar galima tik spėlioti, kaip būtų susiklostę įvykiai pasipriešinus. Lietuvoje jau buvo dislokuota du šimtai tūkstančių rusų kareivių ir dar dvi armijos artėjo prie sienos.
Tuometis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys telegrama iš Maskvos pranešė, kad Rusijos vyriausybei tas pats, ar Lietuva priims ultimatumą, ar ne, rusai vis tiek 1940-ųjų birželio 15-ąją įsiverš į Lietuvą. Tad ką reikėjo daryti? Rusai būtų Smetonas arba sušaudę, arba nukamavę kalėjime kaip Augustiną Voldemarą ir kitus, arba pažeminę kaip pirmąjį estų prezidentą ir privertę dirbti kolūkio pirmininku. Algirdas Julius Greimas yra rašęs, kad būtent Smetonos keikimas ar gyrimas padėjo žmonėms ištverti sovietmetį.
Su kokiais dar sunkumais susidūrėte kurdami filmą?
Darbas truko ketverius metus. Į juostą nepatekusios medžiagos užtektų dar vienam filmui susukti. Labai gaila, kad Smetonų anūkas atsisakė bendrauti, bet žmogiškai aš jį suprantu. Buvo gana sudėtinga montuoti – reikėjo surasti formą pasakojimui apie skirtingus seserų gyvenimus, kurie kartais persipindavo, bet dar dažniau išsiskirdavo. Jadvygos gyvenimą liudijo jos anūkas Peteris ir jos pačios balsu pasakojamos istorijos, o Sofija neturėjo jokių „advokatų“. Jais tapo istorikai.
Džiaugiamės, kad Vokietijoje ir Anglijoje radome negirdėtų Lietuvos istorijos liudijimų, kurie pateko į filmą. Staigmena buvo Jadvygos Tūbelienės balso įrašas. Negaliu nepaminėti susitikimo su Jadvygos anūku Peteriu Kuhlmannu, jo paveldėtos bajoriškos laikysenos ir elegancijos. Man Peteris yra įsikūnijimas viso to, dėl ko Lietuva tarpukariu buvo tokia graži. Sakyčiau, man jis yra Tūbelienes alter ego. Jaučiu švaraus, kilnaus, garbingo žmogiškumo ilgesį – visas tarpukario periodas, man atrodo, buvo būtent toks.
Pasakojimuose apie seseris Chodakauskaites, ypač apie Jadvygą, apstu pikantiškų detalių, detektyvinių elementų. Kaip formavote filmo stilistiką ir kodėl nusprendėte įtraukti vaidybinius intarpus?
Stilių padiktavo vizualios medžiagos stygius. Smetoną, Tūbelį, kitus valstybės vyrus filmavo ir fotografavo, tačiau moterų archyvinės medžiagos išlikę labai nedaug. Filme pasakojama apie seserų vaikystę XIX amžiaus gale, jaunystę ir mokslus Peterburge, gyvenimą Vilniuje – etapus, kurie kupini įdomiausių istorijų, o mes teturėjome vos kelias nuotraukas. Teko pasitelkti ne tik vaidybą, bet ir animaciją.
Ar lengvai radote aktores pagrindinėms herojėms įkūnyti?
Už aktorių parinkimą esu dėkinga aktorių atrankos režisierei Dovilei Gasiūnaitei. Ilgai negalėjome rasti aktorės Sofijos Smetonienės vaidmeniui.
Vieną vakarą kalbėjomės apie seserų auklėjimą, aristokratiškas jų manieras, inteligentišką laikyseną ir aš pamačiau Dovilės rankas, paskui tvirtą charakterį jos giliose akyse, laikyseną, gerumą ir net išorinį panašumą – šiek tiek įkypas akis. Kai Dovilė pasiūlė Tūbelienės vaidmeniui Gabiją Jaraminaitę, nekilo jokių abejonių. Kai ji filmuodavosi, visa grupė sugužėdavo pasigėrėti reginiu.
Skrupulingai rinkome aktorius net epizodiniams vaidmenims. Žiūrovai, ko gero, neatskirs, kur kuris ministras, bet visi aktoriai buvo atrinkti ne tik pagal išorinį panašumą su istorinėmis asmenybėmis, bet ir pagal charakterio savybes.
Koks, Jūsų manymu, šių moterų indėlis kovoje už Nepriklausomybę ir pirmaisiais jos dešimtmečiais? Man susidarė įspūdis, jog prezidentienė ir ministro pirmininko žmona negyveno savo vyrų šešėlyje, o veikė gana savarankiškai, drąsiai.
Tai buvo šviesiausias Lietuvos istorijos laikotarpis. Žmonės buvo drąsūs, jų kraujas virė dėl galimybės iškovoti laisvę, ją išsaugoti. Jadvyga ir Sofija – dvi intelektualės su karžygių genais. Kurdama filmą aš domėjausi, kaip vystėsi jų charakteriai, kas joms darė įtaką. Pasirodo, Chodakauskų giminė žinoma jau nuo XIV amžiaus ir kiekvienoje kartoje yra Chodakauskas, vedęs savo karius į kokį nors mūšį už Lietuvą. Vienas jų buvo apdovanotas Žygimanto Augusto, kitas – Napoleono ir t. t.
Šaltiniai teigia, kad Sofija ne tik nebuvo vyro šešėlyje, bet net skatino vyrą priimti įvairius sprendimus, pati buvo aktyvi politinio gyvenimo dalyvė. Yra tokia istorija, kuri nepateko į filmą, kaip Smetonos svečiavosi pas kunigą Vladą Mironą Dauguose. Sofija su Mironu ir Vokietijos okupacinės valdžios atstovu išsiruošė pasiirstyti po ežerą ir grįžo tik saulei tekant, mat visą naktį Sofija įkalbinėjo vokietį nuveikti ką nors prasminga Lietuvos labui. Kalbama, kad Antanas Smetona po karinio perversmo nenorėjo būti prezidentu, ir tik įkalbėtas žmonos sutiko. Ji buvo bene vienintelė artimiausia prezidento patarėja visais klausimais, kaip filme sako Arvydas Juozaitis: „Smetonizmas yra Smetonos ir Smetonienės lydinys.“
Jadvygos žygiai rizikuojant gyvybe dėl Lietuvos aprašyti gana plačiai. Tai ir hercogo Wilhelmo von Uracho laiškas, parvežtas batelyje, ir į Vokietiją perduotas Nepriklausomybės Akto vertimas, ir daugelis kitų drąsių veiksmų. Ji mokėjo daug kalbų, įsteigė Lietuvos informacinius biurus Šveicarijoje, Vokietijoje ir jiems vadovavo.
O ką šios moterys nuveikė ne politikos srityje?
Jos rūpinosi kelių taisymu, steigė mokyklas, darželius, įkūrė vaikų namus pamestinukams. Jų dėka Lietuvoje ėmė mažėti vaikų mirtingumas. Jadvyga labai mėgo Kauno muzikinį teatrą, Sofija – kino filmus, pas jas nuolatos lankėsi dailininkai ir poetai, jos darė viską, kad būtų remiami menininkai. Abi buvo daugybės labdaros organizacijų pirmininkės ar garbės narės. Jadvyga daugeliui šių organizacijų atstovavo ir užsienyje. Ji, beje, buvo ir pirmoji moteris Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, ir pirmoji moteris, dėsčiusi Rusijos universitetuose. Esu girdėjusi, kad abi seserys Kaune diktavo to meto madas, ir aprangos, ir elgesio. Apie jas rašė laikraščiai, jos kalbėdavo per radiją.
Kokie seserų asmenybių bruožai ar veiksmai Jums asmeniškai įsirėžė į atmintį ar širdį?
Didelis atradimas buvo Sofijos Smetonienės laiškai. Jie nepaprastai poetiški. Maniau, kad ji buvo valdinga, stipri prezidentienė, bet, pasirodo, abi moterys išsiskyrė švelnumu ir gerumu. Šalia kitų bruožų, paminėčiau Sofijos dėmesingumą šeimai, artimiesiems, pažįstamiems. Pavyzdžiui, jos laiškai, rašyti Povilui Skardžiui (asmeniniam Smetonos apsaugininkui), pilni rūpesčio ir šilumos likusiems Lietuvoje ir pačios Lietuvos likimui. Viename jų Sofija prisipažįsta, kad labai norėtų pamatyti Tėvynę, tik nežino, ar besulauksianti tos valandos.
Jadvyga buvo gražuolė. Jai pasirodžius Paryžiuje aplinkiniai klausinėdavo, iš kokios šalies ta princesė. Pasakojama, kad jos viešbučių kambariai buvo perpildyti gerbėjų gėlėmis. Ji buvo gera Jurgio Baltrušaičio, Oskaro Milašiaus, Mstislavo Dobužinskio draugė. O namuose būtent ji, ne Smetonienė, buvo „diktatorė“. Jadvygos klausė visi. Visą gyvenimą ji sudarinėjo kiekvienos dienos tvarkaraštį. Net būdama senelių namuose žinojo, kada pusryčiai, kada pasivaikščiojimas, kada laikas pakeisti suknelę. Bet labiausiai mane žavi šių moterų laikysena ir nuolatinis geras ūpas, lydėjęs jas net sunkiausiomis valandomis.
Juostos pabaigoje matome Jadvygos Tūbelienės anūką Peterį Kuhlmanną, vaikštantį po nuniokotą dvarą – ar tai Chodakauskų dvaras Gavėnonyse?
Deja, dvaras Gavėnonyse neišliko. Peteris vaikšto po Vytartų dvarą. Jame gyveno seserų Chodakauskaičių močiutė, baronienė Scharlotte von Ostensaken. Jame mergaitės su pusseserėmis vasarodavo. Jis buvo pramintas panelių pensionu. Vėliau, rodos, atiteko jų tėvo broliui. Nepriklausomos Lietuvos laikais Sofija Smetonienė mėgo lankyti dėdę. Smetonos nurodymu per šalia tekančią upę yra pastatytas tiltas, kuris tvirtai stovi iki dabar. Dvaras prieš ketverius metus dar buvo laikytas istorijos paveldu, bet maždaug prieš metus skaičiau, kad, neradus lėšų remontui ar panašiai, Vytartų dvarą nutarta griauti. Štai taip mes elgiamės su savo istorija ir paveldu. Nežinau, ar tai jau padaryta, ar dar ne, kad ir kaip būtų, jis išliko mano filme.
Ramune, bendraujame elektroniniu paštu, nes visą vasarą intensyviai dirbate Kinijoje – filmuojate vaidybinį filmą. Trumpai papasakokite, kaip gavote šį darbą? Apie ką bus Jūsų filmas ir kada jo premjera?
Po pirmojo mano spektaklio Kinijoje „Naujas laukas“ (spektaklis pripažintas geriausiu 2017 m. naujosios dramaturgijos pastatymu) filmą režisuoti pakvietė prodiuseris. Tai miuziklas vaikams „Liulango Čy Go“ („Daina apie laukinius šunis“). Filmo siužetas gan paprastas – naminis šuniukas pasimeta, jį gaudo šungaudžiai, išgelbėja laukinis šuo Lukas, vėliau jis netyčia išduoda laukinių šunų buveinę ir į ją įsiveržia tie patys šungaudžiai, bet dabar jau naminis šuniukas stoja į kovą prieš šungaudžius su savo laukiniais broliais. Kinai negali nieko tiesiai kritikuoti, todėl jie, kaip ir mes sovietiniais laikais, mene pasitelkia Ezopo kalbą. Mano laukiniai šunys irgi turi potekstę – jie laisvi ir kovoja prieš valdžios statytinius. Filmo premjera numatyta 2019 metų pradžioje.
Ar galime tikėtis naujų Jūsų darbų kine ir Lietuvoje? Gal jau turite kokią mintį ar projektą?
Šiuo metu statau Kinijoje spektaklį apie tris jų istorinius laikotarpius – 1956, 1976 ir 1986 metus. Tai įvairių lūžių ir reformų metai. Taip susiklostė, kad apie meilę ir kitus demonus nėra kada kurti, o istorinių temų etapas mano gyvenime kažkaip atsirado pats. Labai noriu daryti filmą apie Augustiną Voldemarą. Jis yra paruošiamajame etape.