Recenzija Rūtos Oginskaitės straipsniui „Irimo laikų dokumentika“

Teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė straispnyje „Irimo laikų dokumentika“, parašytame 1993 metais,  plačiau ir kruopščiau analizuoja Audriaus Stonio filmus ir jų kontekstus, o jeigu dar tiksliau – visą režisieriaus kūrybinį kelią.

Kino kritikės piešiamas Audriaus Stonio portretas – skaidrus, šviesus ir, drįsčiau pasakyti, herojiškas. Šis kino režisierius siekė tapti aktoriumi (sekė tėvų pėdomis, kurie buvo Jaunimo teatro aktoriai), tačiau savo mokytojo Henriko Šablevičiaus dėka pajuto nenumaldomą aistrą kinui ir pratęsė kino režisūros studijas. Puikių pedagogų apsuptyje jaunasis režisierius tobulėjo kaip menininkas ir kaip žmogus. Ir nors Lietuvos konservatorija negarsėjo esanti kino mokykla, šia srtitimi susidomėjusio jaunimo vilčių ir idėjų neužgesino prastos techninės mokomosios priemonės, o puikūs, savo amatą išmanantys pedagogai šį studentų susidomėjimą sugebėjo išsaugoti, išlaikyti.

Kiek daugiau dėmesio Rūta Oginskaitė skiria kino studijai „Kinema“. Išvertus iš graikų kalbos šis žodis reiškia judėjimą, ir būtent toks šios studijos kokybinis tikslas – leisti kūrėjui judėti t.y laisvai kurti.  Dar 1987 metais Šarūnui Bartui įkūrus nepriklausomą kino studiją Lietuvoje, buvo kuriami nauji filmo kūrimo standartai ir taisyklės. „Kinema“ neriboja kūrėjo laisvės, o atvirkščiai, skatina realizuoti savo idėjas. Ši studija egzistavo ne komercinės sėkmės tikslais, o į kūrybą, neturinčią griežtų rėmų ir taisyklių. Sėkmė nusišypsojusi jaunajam režisieriui Audriui Stoniui buvo pavydėtina. Suteikta kūrybinė laisvė, matyt, ir buvo esminis žingsnis į savo kiną, į „Neregių žemę“.

Kritikės rašysena – objektyvi, korektiška ir optimistiška, toks ir jos požiūris. Sekdama, aprašydama Audriaus Stonio kūrybinį kelią, Rūta Oginskaitė nenuolaidžiauja, jaunąjį režisierių drąsiai priskiria Lietuvos kino kūrėjams. Rūta Oginskaitė labai stuktūriškai ir gražiai nuo faktų, nuo apibrėžimų pereina prie paties režisieriaus sukurtų dokumentinių filmų. Supažindinus skaitytoją su Audriaus Stonio biografija, kino mokyklos, studijos ir kūrybos kliūčių bei siekių kontekstu, kritikė krypsta į režisieriaus kūrybą.

Kūrėjo pradžia – tai dokumentinis filmas apie kunigą Tėvą Stanislovą „Atverti duris ateinančiam“(1989 m.). Straispnyje R.Oginskaitė filmą interpretuoja dviprasmiškai. Pagrindinė priežastis yra ta, jog pats režisierius debiutuoja su šiuo filmu, tad kas tas „ateinantis“ galima ne tik labai įvairiai interpretuotim bet ir aiškiai nujausti. Kaip tarpinį, kelio į kino studiją „Kinema“, filmą, kritikė įvardija Šarūno Barto „Trys dienos“, kuriame A.Stonys debiutavo kaip aktorius, suvaidinęs vieną iš pagrindinių personažų. Šis kūrybinis faktas padėjo režisieriui patekti į kino studiją, nenukrypstant į patetiką ir sentimentalumą po paties režisuoto filmo „Baltijos kelias“ (1990 m.). Tačiau tikras pasisekimas režisierių aplankė sulig „Neregių žeme“ (1992 m.), kurį sukūrė apie aklųjų vidinį, pojūčių pasaulį. Ši Audriaus Stonio kino juosta gavo prestižinį „FELIX“ apdovanojimą kaip geriausias 1991 metų kontinento dokumentinis filmas.  

Kino kritikė skaitytojus supažindina su šio apdovanojimo kilme. Esą „Feliksas“ atsirado kaip prieštaravimas amerikietiškajam „Oskarui“. Nuo 1929 metais pradėjus teikti „Oskarą“ labiausiai nusipelnusiems Holivudo kino kūrėjams – dramturgams, režisieriams, aktoriams ir kt. – į kino erdvę įsiveržė „visoks“, net ir abejotinos kokybės amerikiečių kinas. Kritikė apie „Felikso“ atsiradimą rašo, jog jis gimė ne iš noro pamėgdžioti Ameriką, o iš nevilties. Užgimus „Feliksui“ užgimė ir viltis sulaukti kokybiško Europos kino.

Rašydama apie „Neregių žemę“ Rūta Oginskaitė domisi ne tik filmo idėja, bet ir kūrybiniu darbu, gausiai aprašo užsienio publikos vertinimus ir priskirtas interpretacijas. Įvairių nuomonių ir diskusijų susilaukęs filmas bene labiausiai paveikė jautrius kino meną, o ne produktą puoselėjančius ir mylinčius žiūrovus. Straipsnio autorė lieka aprašytų diskusijų nuošalyje, tačiau objektyvumas netrukdo pridėti pagiriamųjų žodžių režisieriaus darbui ir įgyvendintai idėjai, nes tai patvirtina pats Audriaus Stonio kūrinys.

Straipsnį Rūta Oginskaitė užbaigia tuo metu paskutiniojo Audriaus Stonio filmo „Griuvėsių Apaštalas“ (1993 m.) apžvalga. Ši kino juosta publikos priimta su pagarba, tik neaišku ar dėl ankstesnio režisieriaus filmo ir juo pelnyto apdovanojimo, ar dėl aukšto meninio lygio. Tęsdamas herojaus vidaus ir aplinkos disbalanso temą, naujajame filme režisierius turi apginti savo poziciją, nes vis dėlto, šviesoje tviska ne „Griuvėsių apaštalas“, o „Neregių žemė“. Tačiau kino kritikė nestokoja optimizmo ir jaunajam režisieriui linki sėkmės bei įkvėpimo. O ar Audrius Stonys pateisino Rūtos Oginskaitės lūkesčius ir viltis galima nuspėti arba net sužinoti iš vėlesnių kritikės rašinių apie režisierių ir jo filmus.

Tuo tarpu šis straipsnis parodo kino kritikės kompetenciją, jos objektyvus požiūris neapsiriboja vien faktais ir jų interpretavimu. Rūta Oginskaitė nuosekliai, rišliai ir sklandžiai rašo apie režisieriaus kūrybinį kelią. „Irimo laikų dokumentikai“ vis dėlto pavyksta surasti ne tik savo žiūrovą, bet ir savo skaitytoją.