Vladislovas Starevičius - tarp realybės ir pasakos

Kalba yra sudėtingas dalykas. Žodžiai išeina iš žmogaus lūpų savaime, tačiau nėra net menkiausios galimybės, kad jie bus atskirti nuo tam tikros ideologijos, požiūrio, kultūros, manieros. Mano gyvenamuoju laikotarpiu universalumas nustojo egzistuoti. Sunku pasakyti ar jis egzistavo anksčiau, ar tai tebuvo įmantrus žodis, paverčiantis „tiesą“ tiesa, tinkama ir suprantama visiems. Tačiau tiesa nėra taisyklė. Ypatingai tada, kai kalbame apie dvasią paliečiančius dalykus. Kai kalbame apie meną ir supratimą ieškome tiesos, o ne teisingo atsakymo. Tačiau net ir ši tiesa egzistuoja asmeniškai man. Negaliu deklaruoti viso pasaulio tiesų ir taisyklių. Galiu tik išsisakyti. Subjektyviai, žinoma. Su savo požiūrio, kultūros, stiliaus ir manieros prieskoniu.

Rašydama apie Vladislovą Starevičių turiu pasikliauti tik savo nuomone. To priežastis labai paprasta – mano rašinį papildyti turintys šaltiniai apie animatorių taip pat labai subjektyvūs. Vytauto Mikalausko knyga „Stebukladaris iš Kauno” ir Lino Augučio bei Donato Ulvydo filmas „Vabzdžių dresuotojas“ – tai pasakojimo, istorijos, legendos ar net pasakos perfrazavimas skaitytojui. Pasakoti – tai kurti. Papasakoti – tai kurti ir interpretuoti. O kaip žinia, kiekviena kūryba yra individuali ir asmeniška. Taigi, tiek iš šių šaltinių, tiek iš mano rašinio tikėtis objektyvumo prilygtų Sizifo akmens ridenimui į kalną.

Tiesa nėra apčiuopiamas dalykas. Kartais tiesa ir teisumas įgauna lygiavertę prasmę. Esti pavyzdžių, kai „tiesa“ imama manipuliuoti, net nesvarstant jos patikimumo. Vienas ryškiausių, visai neseniai mūsų tautą ištikusių „tiesos teisumo“ patikrinimų – sovietmetis. Tai laikas, kuomet buvo aklai paklūstama, paisoma ideologijos, tarnaujama. Savaime suprantama, buvo manyta, jog visa tai geresnio rytojaus labui, kilnių tikslų vedini ir kupinomis vilčių akimis žmonės darė siaubingus dalykus. Pagrindinės tokio elgesio priežastys glūdi žmogaus prigimtyje – ištikimybė, tarnystė, paklusimas, o taip pat ir žiaurumas, melas ir klasta. Tai ne tik vyko, bet ir vyksta diena iš dienos, priklauso, žinoma, kokią pusę tavo siela linkusi atstovauti – valdyti ar tarnauti. Šis mano pavyzdys tėra grubus tiesos negrynumo išpildymas, kuomet ji gimsta jau suteršta. Tačiau sovietmetis, net ir tokiame mažame krašte kaip Lietuva, pagimdė įvairių melų – cenzūra, draudimai, represijos. Net kultūra tapo melo įrankiu. Kino teatruose rodomi filmai skandavo geresnio rytojaus šūkius, o literatūra „mokė“ kaip teisingai gyventi. Bjauru, ypatingai tada, kai melas visiškai pakeičia tiesą, o ne eina koja kojon su ja. Melas ir tiesa – tai du kraštutinumai, kurių kiekvieno dominavimas priklauso nuo antro. Pereidama prie savo rašinio esmės noriu atkreipti dėmesį kaip subjektyvumas ir interpretacija gali pakeisti žodžių prasmę, iškraipyti tiesą. Ne veltui egzistuoja pasakymas – dėl skonio nesiginčijama. Tačiau mūsų dienomis skonis tapo daikto ar reiškinio esme, o ne antriniu pojūčiu.

Tiek „Vabzdžių dresuotojas“, tiek „Stebukladaris iš Kauno“ yra labai subjektyvūs žvilgsniai į Vladislovo Starevičiaus asmenybę. Tai pagarbūs animatoriaus portretai, tačiau atstumas tarp autoriaus (tiek knygos, tiek filmo atveju) ir kūrėjo man lieka neaiškus. Žaisminga intonacija kuria žaismingą turinį, ir žiūrėti į jį rimtai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Tai akivaizdžiau Vytauto Mikalausko knygos atveju. Savo  knygos įžanginiame žodyje autorius iš dalies paaiškina, kodėl rašo šią knygą, koks jo siekis, kokios šios knygos atsiradimo aplinkybės. Tai patvirtina autoriaus pasakojimo stilius. Švelnia ir žaisminga intonacija Mikalauskas pasakoja apie Starevičiaus vaikystę, nuolatinį gyvenimo tyrinėjimą ir jo pajutimą. Tam tikriems jo gyvenimo momentams autorius skiria ypatingą dėmesį. Kodėl? Kyla klausimas ir abejonė – iš kur autorius gali žinoti tokias asmeniškas Starevičiaus gyvenimo akimirkas jeigu nė sykio nebuvo su juo kalbėjęs ar susitikęs. Galbūt šias akimirkas autorius įžvelgia, įskaito menininko filmuose, veikloje, lėlėse, juostose, raštuose. Tai impulsas, autoriaus atspirties taškas, kurio vedinas jis gali laisviau pažvelgti į  animatoriaus veiklą, ją aprašyti ir apmąstyti. Tokia archyvinė medžiaga prašosi žmogiškosios interpretacijos, o ją gavusi pavirsta dar vienu subjektyvaus mąstymo įrankiu - šaltiniu. Ypatingai tada jeigu ją interpretuoja menininkas, turintis lakią vaizduotę, gebėjimą kurti, matyti kitus ir kitokius pasaulius.

Nėra lengva susidaryti vienareikšmę nuomonę, o dar sunkiau ją argumentuotai išsakyti. Negaliu paneigti fakto, jog Starevičiaus indėlis į lietuviško kino, o ypatingai animacijos raidą yra milžiniškas. „V. Starevičius savo gabumus išbandė įvairiose srityse - piešė karikatūras ir kino plakatus, kūrė kostiumus karnavalams, fotografavo, žaidė visokius "kino stebuklus", kol pats ėmė filmuoti (nuo Nemuno perėjo prie animacijos)“. Mano nuomone, Starevičius vertas atsidurti ne tik grožinės literatūros knygoje, bet ir pedagoginio turinio vadovėlyje. Galbūt ir čia man sunku įvertinti Mikalausko objektyvumą, nes jo nesimato per literatūros „literatūriškumą“. Vytauto Mikalausko knygoje labai ryškus Starevičiaus animacinių filmų atvaizdas, jo sukurtų personažų plastika, beribė autoriaus vaizduotė, tačiau dėl šio išorinio knygos bruožo sunku rimtai pažvelgti į jos turinį. Mano nuomone, „Stebukladaris iš Kauno“ perdėm pasakiškas, sunku pasikliauti jo teisumu, kyla daug abejonių, klausimų. Tai labiau fantastinis romanas apie kažkur ir kažkada gyvenusį menininką.

 Tiesa, negaliu nepaminėti, jog knygoje yra nuostabių, literatūriškų nuotrupų, pasakojančių apie filmų gimimą, ruošimąsi, apie vabzdžių „dresiravimą“, jų mimikas, išraiškas, judesius. Tai žavūs teksto trupiniai, kurie atveria autoriaus santykio gilumą ir prasmę, tai žmogiškojo ryšio išraiška, siūlai, kurie nusidriekia tarp skaitytojo ir autoriaus, kurie  jau nusidriekę tarp autoriaus ir jo aprašomojo. „– Mes žinome, kad vabalai gyvi, - kalbėjo filmus matę žmonės. – Tik neaišku, kaip juos dresiruoja..“.

Tuo tarpu Lino Augučio bei Donato Ulvydo filmas „Vabzdžių dresuotojas“ – pasakos ir tikrovės sankirta. Nors tikrovės ir istoriškumo čia taip pat nėra labai daug, tik tiek kiek girdime kino meno atstovų, Starevičiaus kolegų pasisakymuose. Ši dokumentinio naratyvo linija žiūrovą įtikina unikaliais liudijimais. Tačiau filmas pats savaime kalba vaizdais ir jo galia bei paveikumas daug didesnis nei literatūros. Pasakinis motyvas filme „Vabzdžių dresuotojas“ įsipina animaciniu pavidalu – tai antra siužetinė linija. Jos išpildymas tikrai žavus, tačiau nervingai blaškantis dėmesį. Kai imi susitelkti į Skirmanto Valiulio pasakojimą apie Starevičių, kuriantį vieną ar kitą padarėlį savo filmui, tuoj pat pasirodo minėtasis padarėlis ir pasiglemžia visą vaizdiškąją dramaturgiją. Tokie animaciniai intarpai tarsi turintys patvirtinti Starevičiaus gyvenimo stilių ir pačią jo esmę, mano nuomone, trukdo išsiskleisti jau minėtai dokumentinei naracijai. Net  jei ir „gyvos“ lėlės, veikiančios filme yra aliuzijos į Starevičiaus filmus, autentiškos pastarųjų „aktorės“. Tiesą sakant, būčiau patenkinta jeigu šie du naratyvai pavirstų į du atskirus filmus, o dar kiek labiau apie juos pagalvojus ir padirbėjus, jie įgautų daugiau spalvų ir taip trūkstamo subtilumo. Tačiau  turiu prisipažinti, jog sielą suvirpino statiškos ir plokščios filmo dekoracijos ir tarp jų tyliai gyvenantis Gedimino Girdvainio stebuklų fabriko prižiūrėtojas. Tai ir yra tas subtilumas, kurį turiu galvoje. Tačiau nereikia tuo piknaudžiauti.

Kaip jau minėjau, Vladislovo Starevičiaus asmenybė nėra eilinė ir jo indėlis į kino vystymąsi, į animacinio kino atsiradimą bei jo raidą yra išties didelis, tad norėtųsi surasti šaltinį, kuris pateiktų ne tik ryškiomis spalvomis nupieštus faktus, bet ir dokumentinių (išlikusių ir žinomų) duomenų analizę. Tam tikra prasme, kalbu apie filmo „Vabzdžių dresuotojas“ intarpus, kai statiškų dekoracijų apsuptyje savo atsiminimais apie menininką dalinasi kino ekspertai, Starevičiaus kolegos, talento gerbėjai.  

Kalbant apie faktų pateikimą ir šaltinių dokumentiškumą, nė vienas jų nėra istorinis. Ir „Vabzdžių dresuotojas“ ir „Stebukladaris iš Kauno“ yra tiek istoriniai, kiek jie įamžina didįjį animatorių, kiek pasako tam tikrus faktus, įvelkant juos į pasakinį-vaizduotės rūbą. Tokio pobūdžio filmą priskirčiau meninės dokumentikos žanrui, na,  o knygą – fantastinės arba pasakinės biografijos rūšiai. Tad, ir vienu ir kitu atveju, esame ganėtinai toli nuo realybės. Tačiau nesistengiant dokumentuoti faktų, šie šaltiniai praturtina vaizduotę ir kuria naują matymo lauką, naują interpretacijos fomą, piešia spalvingą Starevičiaus portretą, mitologizuoja jo gyvenimą. Tad, galbūt šių šaltinių nauda priklauso nuo adresato intencijų, nuo užduodamų klausimų ir ieškomų atsakymų. Mano nuomone, „Vabzdžių dresuotojas“ pranoksta Mikalausko knygą jau vien dėl meninių vaizdų paveikumo galių. Kinas iš esmės sielą liečiantis menas, ką jau bekalbėti jeigu jis dar ir demonstruoja profesionalumą. Kita priežastis, kodėl filmą vertinčiau kaip stipresnį, labiau praturtinantį, į vidų įsismelkiantį šaltinį, tai subtilios meninės smulkmenos – statiškos dekoracijos, aktoriaus Gedimino Girdvainio vaidmuo. Šie elementai praskaidrina pasakojimą. Taigi, teigdama, jog filmas savo meninėmis galimybėmis pranoksta knygą, visas savo galimas simpatijas, Starevičiaus atžvilgiu, atiduodu jam. Tačiau, kaip jau minėjau, pasikliaudama tik savo subjektyvia nuomone, savo tiesa.