Fokstrotas (Foxtrot)
Samuelis Maozas pasakoja, kad idėja filmui „Fokstrotas“ kilo iš tikro nutikimo: režisieriaus dukra nuolat pramiegodavo mokyklą ir prašydavo tėčio iškviesti jai taksi, kad spėtų į pamokas. Galų gale vieną kartą supykęs jis nusprendė pamokyti dukrą ir liepė jai važiuoti autobusu – pavėluos, tai pavėluos, pati kalta. Praėjus gal dešimčiai minučių, Maozas išgirdo per radiją, kad 5-ame autobuse (kuriuo ji važiuodavo į mokyklą) susisprogdino teroristas ir žuvo daugybė žmonių. Dukra nekėlė ragelio ir kokią valandą Maozas manė, kad jos nebėra, o jis pats ir pasiuntė ją mirti. Paskui paaiškėjo, kad mergaitė liko gyva, nes per plauką nespėjo į autobusą, kuris buvo susprogdintas.
„Fokstrote“ ši istorija smarkiai modifikuota, bet joje išlieka tas pats atsitiktinumų ir (ne)laimingų sutapimų žaismas. Ji veikia kaip savotiškas filosofinis galvosūkis apie likimą ir lieka atvira žiūrovo verdiktui. Greta likimo temos paliečiama ir Izraelyje labai jautri armijos tema. Vieną rytą į Michaelio ir Dafnės (puikiai parinkti aktoriai Lioras Ashkenazis ir Sarah Adler) namus atvyksta kariuomenės pareigūnai ir šaltai praneša, kad jų sūnus Jonatanas Feldmanas, jaunas vaikinas, žuvo tarnaudamas Izraelio ir Palestinos pasienyje. Mamą ištinka epilepsijos priepuolis, tėvas suakmenėja. Po kokių penkių valandų, kai visiems artimiesiems jau pranešta apie nelaimę ir šeima ruošiasi laidotuvėms, paaiškėja, kad įvyko sistemos klaida (žuvęs kareivis yra tokiu pačiu vardu, bet kitas žmogus). Taigi sūnus tarsi prisikelia iš numirusiųjų, tačiau tėvo tas nepaguodžia, tam tikra prasme sūnus jam jau kartą numirė. Tėvas suvokia, kad išleisdamas jį į kariuomenę duoda nebylų sutikimą paaukoti savo vaiką dėl valstybės, ir užsiplieskia noru parsivežti jį namo. Toliau filme plėtojama karo absurdo, santykio tarp sūnaus ir tėvo, šeimos ir valstybės bei likimo tema. Tiesa, tai daroma labai įdomiai, sukuriant intrigą – žiūrovas iki paskutinės minutės bando atkurti įvykių seką ir suvokti, kas gi iš tiesų nutiko, kas dėl to kaltas ir ką visa tai reiškia. Venecijos kino festivalyje „Fokstrotas“ buvo apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu, o pačiame Izraelyje filmas sukėlė nemažai ginčų dėl to, kaip nepatriotiškai (sic!) pavaizduota kariuomenė ir Izraelio konfliktas su Palestina. Filmui laimėjus apdovanojimą Venecijoje, Izraelio kultūros ministrė pasmerkė jį kaip antiizraelietišką.
Žiūrint „Fokstrotą“ čia, Lietuvoje, jis neatrodo toks provokatyvus ir drąsus, o realias politines aktualijas nustelbia šeimos drama – skirtingų kartų, atstovaujamų sūnaus ir tėvo, kurį užaugino Holokaustą išgyvenusi motina, susikirtimas. Skirtingų istorijų, skirtingų vertybių ir galimybių. Apskritai Maozo filmas įgauna universalią dimensiją ir nupiešia kolektyvinį tautos portretą. Tai istorija apie žmones, kurie užaugo be teisės skųstis ir kentėti (nes, palyginus su jų tėvų išgyventu Holokausto košmaru, visa kita yra niekis), ir jų vaikus, kurie jau mato, kad iš tiesų tėvai yra ne stiprūs, o sulaužyti ir silpni. Universalumo filmui suteikia abstrakti erdvė ir laikas. Veiksmo vieta neaiški, žinome tik tiek, kad Feldmanų šeima gyvena Izraelyje, o Jonatanas tarnauja Palestinos pasienyje. „Fokstrote“ nepamatysite nė vieno miesto panoramos, gatvės kadro, jokių masuočių. Praktiškai viskas vyksta uždarose erdvėse – steriliame, moderniame Feldmanų bute (arba dykumoje pasienyje). Klaustrofobijos ir anonimiškumo jausmą dar labiau sustiprina visur tvyranti tyla, tarsi gedulas namuose būtų išsiurbęs pasaulio garsus ir syvus, ir kai vieną vienintelį kartą Michaelis praveria langą, akimirką pasigirdęs gatvės šurmulys sukelia kone fizinį malonumą. Tyla pabrėžia personažų skausmą ir bejėgiškumą. Joje pavieniai garsai „išsipučia“, pasidaro netikėtai efektingi. Pavyzdžiui, siaubą sužinojus, kad mirė sūnus, perteikia šiurpus garsas, kaip traukulių tampomos Dafnės bateliai bilsnoja į koridoriaus plyteles, arba uždaryto šuns braižomos durys. Tokia pat anonimiška kaip miestas yra ir dykuma, pasienis, kuriame tarnauja Jonatanas. Čia stovi surūdijęs autobusiukas-namelis su amerikietiškai besišypsančios blondinės veidu, lyja lietus ir kaupiasi purvas. Toks „in the middle of nowhere“, turbūt nuobodžiausias ir nykiausias kariuomenės postas, kokį galima įsivaizduoti. Taigi karinis konfliktas tarp Izraelio ir Palestinos piešiamas punktyru – tai svarbus filmo kontekstas, tačiau Maozas kalba apie karo ir armijos beprasmybę bei pavojų apskritai, bet kuriame pasaulio krašte, nelįsdamas į konkretaus konflikto priežastis ir detales.
Struktūriškai filmas skyla į tris dalis. Kiekviena dalis perteikia vis kito šeimos nario perspektyvą ir skiriasi stilistiškai. Pirmoje, šaltų tonų, tylos, tuštumos ir prieblandos pilnoje dalyje dominuoja Michaelis ir jo vidinė drama. Trečioji dalis sentimentaliausia (verkiant tėvams už kadro skamba viltingas ir šviesus, bet kine siaubingai nuvalkiotas Arvo Pärto kūrinys „Spiegel im Spiegel“). Veiksmas vyksta tame pačiame bute po pusės metų (tik šį sykį jis skendi šiltoje lempų ir žvakių šviesoje) ir perteikia motinos Dafnės perspektyvą bei santykį su sūnaus (ne) mirtimi. Antroji dalis labiausiai išsiskiria stilistiškai. Joje matome, kaip nieko neįtardamas apie namuose vykstančią dramą Jonatanas nuobodžiauja pasienyje su keliais kitais jaunais kareiviais. Pirma ir trečia dalis yra realistiškos (nors dėl karininkų biurokratijos ir šalto oficialumo įgauna kafkiškų bruožų), o antroji panardina žiūrovą į sapnišką atmosferą, kurioje viskas lėta, išplaukę, surūdiję ir aprasoję. Filmo tempas gerokai sulėtėja, dramą pakeičia savotiškas hipnozės seansas ir siurrealus erdvėlaikis. Viena vertus, toks kontrastas puikiai perteikia, kaip nutolusios karo ir kasdienybės realybės – lyg dvi atskiros visatos su savu ritmu, ritualais, laiko pojūčiu. Kita vertus, toks stilistinis šuolis „numuša“ emocinį krūvį, kuris susikaupė pirmoje dalyje, ir pasienio dalis net priartėja prie nuobodulio ribos, kol staiga pasipylus kulkosvaidžio šūviams „ištaško“ užhipnotizuotą žiūrovą, sugrąžindama į realybę.
Filmo pavadinimas gali smarkiai suklaidinti. Kitaip nei fokstrotas, jis nei linksmas, nei greitas, veikiau „klampoja“ per purvą. Kariniame žargone šis žodis atstoja „f“ ir vartojamas įvairiose žodžių kombinacijose kaip kodas. Ši dviprasmybė simboliška. Kaip kad po linksmybes primenančiu žodžiu slepiasi keiksmažodis iš „f“ raidės, taip po herojišku, galią spinduliuojančiu armijos fasadu slypi nyki realybė ir lavonai. Pavadinimui suteikiama perkeltinė prasmė ir personažų lūpomis – nuobodžiaujantis kareivis demonstruoja šokio žingsnelius, kurių ypatybė ta, kad visada baigi ten, kur pradėjai, ir nors judi greitai, iš esmės nepajudi iš vietos.
Įdomu, kad pats filmas sulaužo šią beprasmybės struktūrą. „Fokstrotas“ prasideda ir baigiasi tais pačiais kadrais, taigi mes, kaip žiūrovai, apsukame didelį ratą ir sugrįžtame atgal, tačiau pabaigoje tas kadras įgauna reikšmę, nes paskutinė scena paaiškina fabulą, „išriša“ gerai subrandintą intrigą ir sudėlioja sumaišytus siužeto gabalus į vieną paveikslą. Malonumas suprasti, kas atsitiko, didžiulis, jis net savotiškai nustelbia niūrią tematiką ir nuotaiką. Nors Maozo darbas labai nevientisas ir, man regis, pervertintas dėl politinių priežasčių, turinio atžvilgiu jis labai talpus, daugiasluoksnis, o greta karo, pareigos savo vaikams ir savo tėvynei, likimo, prasmės ir beprasmybės temų, jis kalba ir apie pasakojimo meną ir malonumą. „Fokstrote“ visi pasakoja ir perpasakoja istorijas, jas interpretuodami, keisdami pagal savo suvokimą arba norą. Taip personažai kuria savo tapatybę – kažką perima, kažką pakeičia, pagaliau perduoda patirtį kitiems. Netiesiogiai Maozo filmas primena ir kitą pasakojimo meno savybę, užfiksuotą dar „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“, kur Šecherezada seka istorijas sultonui. Kol pasakosi įdomiai, tavo klausytojas nežudys. Galbūt jis net šiek tiek pasikeis.