Apsireiškimas (L’apparition)
Vatikanas pasikviečia įtakingą karo žurnalistą Žaką (Vincent Lindon) ištirti keistos Prancūzijos kaimelyje nutikusios istorijos. Tyrimo objektas ir provokuoja, ir kelia abejonių, tačiau Žakas priima pasiūlymą ir vyksta į Prancūzijos kalnus ieškoti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo liudininkų. Vis dėlto Bažnyčios vadovų sudaryta tyrimo komisija nepriartėja prie racionalios tiesos, o pats Žakas atranda šį tą daugiau nei vien tik apreiškimą regėjusią Aną (Galatéa Bellugi). Nors filmo siužetas primena tarsi voratinkliu apnarpliotą detektyvą, jame nėra skuboto veiksmo ar kiekvieną kadrą lydinčių ir žiūrovo įtampą provokuojančių kulminacijų. Taip, vietomis prikišama sentimentali tikėjimo pergalė prieš bandymą išlikti racionaliam šiek tiek glumina žiūrintįjį, bet svarbu tai, kad režisierius kelia klausimą apie religijos ir tikėjimo skirtumą, tačiau tiesmuko ar vienareikšmio atsakymo nepateikia.
„Apsireiškimas“ suręstas iš keleto skyrių, kurių kiekvienas pratęsia pasakojamą istoriją, bet atsispiria vis nuo kito personažo. Nors tokia filmo struktūra gana dažna, šiuo atveju ji nekeičia žiūrovo tapatinimosi objekto ar požiūrio taško. Pasakojimo dalys („Pasiuntinys“, „Žakas“, „Ana“, „Meriem“ ir kt.) ir personažai jose nepasakoja skirtingų istorijų, tačiau toks siužeto sukarpymas vis dėlto leidžia sutelkti dėmesį į lėtą (filmas trunka kiek daugiau nei 140 min.) bažnytinį detektyvą. Keista tik tai, kad paskutiniame „Apsireiškimo“ skyriuje kūrybinė grupė tampa labai sentimentali: tikėjimas nugali racionalumą ir Žako tyrimui nebeužtenka įrodymų. Galbūt toks režisieriaus sumanymas – leisti žiūrovui spręsti pačiam, per prievartą nekišti savo autoriteto, bet galų gale priversti pasijausti bejėgiam? O galbūt, priešingai, žaidžiama ne su žiūrovu ir galios priemonėmis, o nusilenkiama, pataikaujama arba neįstengiama (ar tiesiog nenorima) pasipriešinti tikėjimo fenomenui? Arba nesistengiama įrodyti nieko, bet nekelčiau šio klausimo, jeigu „Apsireiškimas“ nesuponuotų dviprasmiško požiūrio.
Apsireiškimo vietą, į kuria atvyksta Žakas, regime kaip turistinį traukos tašką, o Anos atvaizdas tarsi šventosios ikona puošia kiekvieną suvenyrų krautuvėlės prekę. Anos kasdienybę vienuolyne stebi filmavimo komanda, o tikintieji nepraleidžia progos susitikti su šventosios žinios nešėja. „Apsireiškime“ religija vaizduojama kaip prekė, tačiau net ir aklas ar fanatiškas religingumas nesmerkiamas nei pagrindinio filmo veikėjo, nei žiūrovo. Žakas, kaip ir žiūrovas, pastebi religinius suvenyrus, ikoniškas namų apyvokos smulkmenas su Anos atvaizdu.
Ir nors pats režisierius tarsi siūlo kritišką žvilgsnį, jis tai daro neprikišamai, neįsakmiai. Darsyk relikvijų temą filme jis paliečia kiek subtiliau – priversdamas tyrimo komisiją išstudijuoti audeklą, rastą apsireiškimo vietoje. Paaiškėja, kad audeklo kilmė tikrai nėra dieviška, tad suklastota relikvija suteikia Žakui pasitikėjimo tęsti tyrimą. Glaudus Anos santykis su Žaku priartina žurnalistą prie detektyvo atomazgos, tačiau režisierius iki pat filmo pabaigos laikosi savo pozicijos ir apsireiškimui neklijuoja nei tiesos, nei melo etiketės. Ištirto įvykio byla nugula į Vatikano požemių archyvą, o gyvybę paaukojusi Ana lieka šventąja tikinčiųjų akyse.
Režisierius paliečia jautrią Bažnyčios temą, kur tikėjimas atskiriamas nuo religijos, o vartojimo kultūra įsispraudžia ir į šventumo apdarą. Apsireiškimas, kaip reiškinys, šiuose Vatikano požemių labirintuose – tarsi tarpinė būsena, kai verčiau nutylima, nei leidžiama suabejoti.