Maroko istorijos
Maroko režisierius ir scenaristas Nabilas Ayouchas pagarsėjo savo 2015-ųjų filmu „Much Loved“, kuris šalyje buvo uždraustas. Jautrių temų režisierius neapeina ir naujame kūrinyje „Maroko istorijos“. Juo mezgamas dialogas tarp Šiaurės Afrikos ir likusio pasaulio, o siužete pasakojama apie penkis skirtingus Kasablankos žmones, nejaukiai besijaučiančius savo gyvenamoje aplinkoje.
Pagrindinė dramos mintis pateikiama filmo pradžioje, kur cituojama berberų patarlė: laimę žmogus pasiekia tada, kai gali laisvai daryti tai, ko trokšta. Kūrinys sukasi aplink žmogaus siekį būti savimi ir šios laisvės apribojimą iš išorės. Matome pagrindinių veikėjų sunkumus priimant tuos socialinius vaidmenis, kurių iš jų tikimasi šeimoje ir visuomenėje. Kai kurie jų kratosi ryžtingai, kai kurie nuosaikiai, tačiau galų gale ši įtampa išsunkia. Kasablankoje susiduria ilgametės gyvenimo tradicijos ir su jomis nesuderinamas gyvenimo būdas.
Mokytojas Abdala patiria neteisybę dėl perdėto šalies valdžios kišimosi į edukacijos procesą. Kai jis sako, kad įvairios politinės sistemos amžinybėje išnyksta ir galios žaidimai nieko nereiškia, o iš tikrųjų svarbu elementariausias žmoniškumas, jo žodžiuose juntamas nuovargis. Kad ir kaip banaliai tai skamba, filme šis transcendentinis sentimentas padaro įspūdį. Be autoritarizmo kritikos, „Maroko istorijose“ taip pat užčiuopiamos nacionalizmo, antisemitizmo, homofobijos, seksizmo, mizoginijos ir kitos problemos.
Ryškus šio kūrinio motyvas – tai svajingas žvilgsnis į klasika tapusį 1942-ųjų filmą „Kasablanka“. Žydo Džo restorane „Kasablankos“ plakatas kabo kaip pasipriešinimo, stiprybės simbolis. Tai vienijantis idealas, iškeliantis kovą dėl laisvės kaip aukščiausią vertybę. Svajonę apie išsilaisvinimą taip pat išreiškia Jacko Kerouaco knyga jaunos merginos rankose. Filme gausu nuorodų į Vakarų kultūrą, tarsi ji turėtų laisvės monopolį.
Nabilo Ayoucho stiprybė yra jo gebėjimas kurti paveikias ikoniškas scenas. Pavyzdžiui, paauglės musulmonės malda, nors fone televizorius rodo MTV primenančius popkultūros produktus. Kitas įsimenantis epizodas – dainininko Hakimo a capella atliekama grupės „Queen“ daina „We are the Champions“. Jis dainuoja tuščiai salei ir jo veidu pamažu ima riedėti ašaros. Tokios akimirkos verčia pajusti ypatingą kino galią. Vizualiai ir konceptualiai stipri Ayoucho kino kalba ilgam į atmintį įrėžia šiuos paveikslus, nors filmo istorijos į visumą sujungiamos gana dirbtinai.
Lemiamą smūgį filmas kerta pabaigoje. Jo veikėjai susitinka gimtadienio vakarėlyje, kur viena dainininkė tampa publikos priekabiavimo taikiniu. Tai galutinai išsemia pagrindinių veikėjų kantrybę: vieni puola muštis, kiti tai su malonumu stebi. Ilgą laiką veikėjų viduje tramdytas nepasitenkinimas sprogsta ir virsta chaotiška išraiška. Tam tikra prasme atomazga čia kiek panaši į Larso von Triero „Dogvilio“, tačiau vargu ar „Maroko istorijų“ smurto proveržį tinka pavadinti simboliniu teisingumu. Kieno pusėje būti žiūrovui, jei nė vieno pateisinti neišeina? Šis fizinis susidorojimas kyla kone sekant Karlo Popperio paradoksu: turime būti netolerantiški netolerancijai, kad pasaulis galėtų išlikti tolerantiškas.
„Maroko istorijų“ vertinimas daugiausia priklauso nuo žiūrovo asmeninės patirties. Vakariečiams kai kurios šio filmo scenos gali pasirodyti paradoksalios ir komiškos, o marokiečius jos gali sujaudinti ir kelti nepatogius jausmus. Vietiniai jame regi pažįstamus dalykus, ko negali matyti svetimšaliai.
Vakariečiai į tokius pasakojimus linkę žiūrėti iš moralinio pranašumo pozicijos. Manome, kad kuo daugiau žmonių perima mums įprastą gyvenimo būdą, tuo geresnis tampa pasaulis. Mūsų akimis, moterų „išsivadavimas“ nuo burkos yra neabejotinai teigiamas ir būtinas dalykas, tačiau vertindami „iš aukšto“ pamirštame, kad ir mūsų kultūroje yra nemažai problemų.