Pažadinti tikrovę

Savo debiutiniu filmu „Antonas čia, šalia“ (Rusija, 2012) Liubovė Arkus keičia socialinės dokumentikos veidą, radikaliai atsisakydama režisierės kaip pasyvios stebėtojos pozicijos, ir  kviečia į intymų pokalbį apie meilės ir empatijos paieškas šiuolaikinėje kultūroje.

Tikriausiai viename įtakingiausių XX a. kritinių tekstų „Apie fotografiją“ Suzana Sontag, aptardama etinius fotografijos aspektus, rašė: Vienas dalykas – kentėti; kitas – gyventi su fotografiniais atvaizdais, kurie nebūtinai sustiprina sąžinę ir sugebėjimą užjausti. Jie gali juos ir sugadinti. Sykį pamatęs tokius vaizdus, tuojau išvysi jų dar ir dar daugiau. Vaizdai perveria. Vaizdai nuskausmina. Atrodo, tuo  yra įsitikinęs ne vienas kino režisierių. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – austrų režisierius Michaelis Hanekė, išreiškiantis radikalią kritiką Vakarų visuomenių, kaip susvetimėjusių, veidmainiškų ir iš esmės perversyvių, atžvilgiu. Kartu Hanekė yra įsitikinęs, kad kinas (ypač pramoginis), anestezuojantis žiūrovo sąmonę, yra tokios socio-kultūrinės situacijos bendrininkas. Dėl to Hanekės kino tikrovė – hiperreali, neįtikėtinai žiauri, autoreferentiška, „apledėjusio“ pasaulio ir santykių nuolaužos. Kino kritikė ir dokumentinio filmo „Antonas čia, šalia“ režisierė Liubovė Arkus kamerą, kiną taip pat supranta kaip tikrovę keičiančią priemonę, tačiau kur kas pozityvesnėje perspektyvoje. Kamera Arkus – tai komunikacijos su kitais, akyla tikrovės ir savęs pažinimo priemonė, gebanti išryškinti tai, kas dažniausiai nuskęsta gyvenimo sraute.

Filmo protagonistas - autistas jaunuolis Antonas Charitonovas. Keturis metus L. Arkus su operatoriumi Ališeru Chamidchodžajevu filmuoja Antono gyvenimą – jo netektis, atradimus, jį supantį pasaulį ir nedrąsius bandymus atsiverti šiam pasauliui. Tačiau „Antonas čia, šalia“ – tai ne tipinis „heroinis“ filmas apie stigmatizuotų žmonių teises. Nuo pat filmo pradžios Antono istorija pinasi su pačios Arkus ir tampa intymia jausmų studija. Režisierė, kartu pažindama Antoną, filmuodama jo ir jo motinos Rinatos, sergančios vėžiu, bandymus surasti savo vietą po įvairiausių institucijų „saule“, kartu tiria ir šiuolaikinę pragmatinę tikrovę ir individo situaciją joje. Filmas tampa kinematografiniu susvetimėjimo skrodimu. Arkus su savo herojais tampa tikrais šiuolaikiniais Don Kichotais, ieškančiais kito atjautos, supratimo, empatijos susiaurėjusios tikrovės sąlygomis.

Kartu žavi ir įkvėpia režisierės nedidaktinis humanizmas. Kiekviename iš savo herojų - ar tai būtų autistas paauglys ar jo tėvas - kasdienybės „nustekentas“ troleibuso vairuotojas, Arkus geba pamatyti bendražmogišką meilės poreikį.  Arkus pažintis su Antonu ir jos kova už jaunuolio gerbūvį kartu tampa kova su cinizmu, abejingumu ir homogenizacija. Juk viena svarbiausių filmo ištarmių, pasiskolinta iš Antono teksto „Žmonės“ (kuris ir suvedė jį ir Arkus) – žmonės skraido. Filme režisierė nebijo būti sentimentalia ar net nuogai atvira, o ir pačios kino priemonės čia radikaliai minimalizuotos. Nors filmo pabaigoje Arkus teigia: <...> kamera buvo pagrindinė aktorė šioje istorijoje. Kamera padėjo jo [Antono] tėvui priimti sprendimą. Kamera pratęsė Rinatos gyvenimą – ji mirė, kai kamera buvo išjungta. Kamera pakeitė Antoną. Kamera pakeitė mane, ji buvo nelyg mano asmeninis dievas, kuris okupavo vieną iš mano kambario kampų nuo ankstyvos vaikystės ir nedavė man ramybės,  kinas jai nėra savaiminis tikslas, o būdas pažadinti tikrovę.