Psichoanalizė ir 5-ojo dešimtmečio Holivudo filmuose

XIX amžiaus pabaigoje atsirado būtinybė paaiškinti vidinį žmogaus gyvenimą. Vienos neurologas Zigmundas Froidas stengėsi suprasti ir išaiškinti pasąmonėje glūdinčias žmogaus mintis, jo elgesio motyvus, patirtis ir jausenas. Šiam tikslui jis sukūrė teoriją ir psichiatrijos metodą, kuris padėjo pamatus psichoanalizei, t.y. žmogaus vidinio pasaulio supratimui. Kadangi psichoanalizės tyrimo objektas yra žmogus, tai domino ne tik mokslininkus, bet ir filosofus, menininkus.  Kino meną psichoanalizė pasiekė XX amžiaus 5-ajame dešimtmetyje, kada ne tik pats menas, bet ir žmogus jame ėmė jaustis laisviau. Kalbėti šia tema sunku nebuvo - karų išniekintas ir sužalotas vidinis žmogaus pasaulis pats veržėsi į paviršių, išorėje ieškojo paguodos ir supratimo. Fritzo Lango filmas „Moteris lange“ („Women in the window“),  sukurtas 1944 metais, yra vienas iš ryškiausių 5 – ojo dešimtmčio Holivudo filmų apie psichoanalizę pavyzdžių. Austų – vokiečių režisierius filmą „Moteris lange“ sukūrė, remdamasis rašytojo J. H. Walliso romanu „Užklupti“ („Once Off Guard“), kuris vėliau buvo pervadintas į paties filmo pavadinimą, scenarijaus autorius – Nunnally‘is Johnsonas. Šis Fritzo Lango filmas pasakoja istoriją apie kriminologijos profesorių, kamuojamą gilios dvasinės krizės, atsiradusios kaip nežmogiško, prieštaraujančio moralės normoms poelgio aplinkybė. Kitas puikus pavyzdys – tai  Didžiosios Britanijos režisieriaus Alfredo Hitchcocko filmas „Apkerėtasis“ („Speelbound“), pasirodęs 1545 metais (kai režisierius jau dirbo JAV), psichoanalizę naudoja ne tik kaip priežastį suvokti žmogaus vidinę būseną ir jos kaitą bei padarinius, bet ir kaip būtinybę ją aiškinti ir analizuoti. Johno Palmerio ir  Hilary A. Saunders romanas „Daktaro Edwardes’o namas” („The House of Dr. Edwardes”), parašytas 1927 metais, įkvėpė režisierių imtis šios medžiagos, perkeliant ją į ekraną.

 

Siužetinė linija

 

Pagrindinė filmo siužeto sudedamoji dalis – dramatinė situacija. Ją galima vadinti varomuoju filmo varikliu. Susiklosčius dramatinei situacijai personažui yra metamas iššūkis,  gėrio ir blogio, tiesos ir neteisybės ar kitų jėgų balansas staiga pasikeičia, ji atskleidžia personažo paslaptis ir dažnai peržengia jo galimybes. Dramatinės situacijos viduje esti konfliktas, kuriam svarbus įvykis. Konfliktas vyksta tarp dviejų polių, dažniausiai tai – skirtingas pažiūras atstovaujantys arba skirtingą psichologiją turintys personažai. Konfliktas filme įvyksta labai konkrečioje situacijoje ir ją iš esmės pablogina, sukuria nenumatytus padarinius ir palieka personažo ateitį nežinomybėje. Taigi, mano manymu, dramatinėje situacijoje labai aiškiai atsiskleidęs personažo charakteris verčia jį tuoj pat imtis veiksmų ir ieškoti išeities. Tačiau veiksmai jo sąmonėje ir pasąmonėje vyksta nuolatos, tiesiog kritinėje situacijoje jie įgauna fizinį pavidalą. Psichoanalizė – tai ne kas kita, kaip vidinio veiksmo išreiškimas fiziniu, tad remdamasi šia mintimi, personažų vidinę jauseną nagrinėju siužetinėje filmo linijoje.

 

„Apkerėtasis“ („Speelbound“) rež. Alfredas Hitchcockas

 

Constance Peterson (akt. Ingrid Bergman)  yra Vermonto psichiatrinės ligoninės gydytoja. Šios ligoninės direktorius Murrchinsonas (akt. Leo G. Carroll) yra priverstas gydytis dėl nervų išsekimo, o į jo vietą paskirtas daug jaunesnis gydytojas Anthony‘is Edwardesas‘ (akt. Gregory Peck). Susirinkus vakarieniauti visam ligoninės komitetui, Constance pastebi keistą dalyką – lygiagrečius šakutės įspaudus staltiesėje Anthony‘is bando liguistai išlyginti, nes tai jam kelia neigiamas, bauginančias asocijacijas. Pirmoji dramatinė situacija įvyksta tuomet, kai Constance supranta, jog naujai atvykęs vyras nėra gydytojas Anhtony‘is Edwardes‘as, palyginusi naujojo atvykėlio ir knygos autoriaus, tikrojo gydytojo, rašysenas. Tuo tarpu šis vyriškis tuoj pat prisipažįsta, jog prisidengė gydytojo Anthony‘io vardu, nes mano pats jį nužudęs, tačiau negali to prisiminti. Jis kenčia ne tik nuo amnezijos, bet ir nuo kaltės komplekso, o tai ne tik profesiniai, bet ir žmogiški, asmeniniai interesai verčia Constance Peterson jam padėti.

Kai tiesa apie gydytojo Edwardes‘o dingimą arba galimą nužudymą tampa viešai žinoma, apsišaukėlis gydytojas slapta palieka ligoninę ir apsistoja „Empire State“ viešbutyje. Čia jį suranda Constance taip pat slapstydamasi nuo policijos, bet ketindama jam padėti prisiminti, kas iš tiesų tąkart įvyko. Tačiau supratę, jog tokioje atviroje vietoje jiems slėptis nesaugu, Constance ir  Anthony‘is, dabar save vadinantis Johnu Brownu traukiniu keliauja į Rochesterį susitikti su buvusiu gydytojos Peterson mokytoju Brulovu ( akt. Michael Chekhov). Toks staigus jų pabėgimas  sukelia ne tik nerimą ir nežinomybę dėl neišaiškintos tiesos, bet kartu ir įtarimą, jog stebimas kiekvienas jųdviejų žingsnis. Ši jausena verčia personažus jaustis nestabiliai, nesaugiai ir įtartinai. Johno sapną psichoanalitikai Brulovas ir Peterson laiko dideliu įrodymu ir tuoj pat stengiasi paaiškinti. Pilnas pasąmoninių ženklų – akys užuolaidose, kurias kerpa milžiniškos žirklės, žaidimas tuščiomis kortomis ir žmogus be veido, laikantis rankoje kreivą ratą – sapnas „kalba“. Psichoanalitikai užčiuopia sapne esminę detalę – Johno nupasakotas įvykis, kai žmogus su slidėmis slysta ir krenta nuo namo stogo, jų manymu, gali būti dingusio Anthony‘io Edwardes‘o prototipas.  Johnas ir Constance eina į „Gabriel Valley“ slidinėjimo kurtortą, norėdami patikrinti, ar neklydo išaiškindami sapno reikšmę. Jiems leidžiantis kalno šlaitu Johnas staiga prisimena, kad prieš juos esantis skardis pražudė gydytoją Anthony‘į Edwardes‘ą.  Grįžusi atmintis Johnui ir Constance leidžia sustoti laiku, dar nepasiekus mirtino skardžio. Jis taip pat prisimena vaikystėje patirtą traumą, kai čiuoždamas turėklu trenkėsi į savo brolį, o šis nuo smūgio krito ant spygliuotos tvoros ir mirtinai susižeidė. Tai įvykis, pažadinęs vidinį kaltės kompleksą ir amnezijos vystymąsi. Prisiminęs savo tikrąjį vardą Johnas Ballantyne‘as, visą tiesą išdėsto policijai, tačiau jie radę Anthony‘io kūną jame aptinka kulką. Šie įrodymai nenuginčijamai pasmerkia Johną kalėjimui iki mirties.

Constance grįžta į savo senąjį darbą, tačiau vis dar turi vilties išgelbėti mylimąjį. Ji iš naujo imasi aiškinti Johno sapno reikšmes ir tai išdėsto senajam ligoninės direktoriui gydytojui Murchisonui, kuris jai kelia įtarumą. Drąsiai teigdama, jog tai gydytojas Murchisonas, sapne matytas kaip žmogus be veido, nušovė gydytoją Edwardes‘ą, ji priverčia direktorių suglumti ir prisipažinti, tačiau ištraukęs iš savo stalčiaus nusikaltimo įrankį – revolverį  ir nutaisęs į moterį, bauginačia atmosfera provokuoja ją palikti kabinetą. Filmo kadre matome, kaip lėtai revolverio kryptis keičiasi: nuo durų, kurias ką tik užverė Constance link savęs, kol revolveris iššauna. Šis Murchisono gestas liudija apie sąžinės graužatį ir kaltės jausmą. Taigi, ne vien Johnas jaučia vidinį konfliktą, bet ir gydytojas Murchisonas, tačiau jis neieškodamas ir nesulaukdamas pagalbos savo gyvenimą baigia tragiškai.

John‘as Ballantyne‘as išeina iš kalėjimo, laimingas, ne tik laisvas, bet ir atgavęs savo prisiminimus, su mylima moterimi, įsikibusia į parankę ir sugrąžinusia jam vidinę ramybę. Taigi, siužetinėje linijoje labai aiškiai matyti visos personažo vidinės jausenos, kurios paūmėja įvykus dramatiškam veiksmo posūkiui.

„Moteris lange“ („Women in the window“) rež. Fritzas Langas

 

Pirmoji filmo „Moteris lange“ dramatinė situacija pagrindinį filmo veikėją Richardą Wanley‘ą (akt. Edward G. Robinson) ištinka, kai vitrinos lange, žiūrėdamas į moters portretą, jis išvysta jos pačios atspindį. Moteris, Alice Reed (akt. Joan Bennett), užkalbina nepažįstamąjį koketiškai paprašydama ugnies cigaretei prisidegti. Netrukus moteris ima pasakoti naujam nepažįstamajam, jog ateina čia dažnai ir stebi į vitriną žiūrinčių žmonių veidus. Alice pati pakviečia Richardą išgerti,o jau netrukus matome juos besišnekučiuojančius moters namuose. Tačiau visai netikėtai į Alice butą įsiveržia jos meilužis Claude‘as Mazardas (akt. Arthur Loft). Be ilgų kalbų Claudas užsipuola Richardą ir ima su juo fiziškai kovoti. Claude‘ui pradėjus smaugti naująjį Alice draugą, ši, pamačiusi beviltišką situacijos baigtį, Richardui į rankas įduoda peilį, kuriuo jis nuduria savo varžovą. Įvykdytas nusikaltimas – tai esminis įvykis, kuris pagrindiniams personažams – Richardui ir Alice – sukelia gilius apmąstymus ir didelę savigraužą. Tai filmo siužeto ašis, kuri jungia draminį veiksmą ir veikėjų psichologiją. Persekiojami nerimo ir baimės, Alice ir Richardas nusprendžia Claude‘o kūną paslėpti miške ir atsikratyti atsakomybės už nusikaltimą. Ramybės jiems neduoda aplinkinių įtarumas ir savigriovos jausmas.

Richardo klubo draugas, advokatas Frankas Laloras (akt. Raymond Massey) imasi tirti šio nusikaltimo aplinkybes. Vykdamas į nusikaltimo vietą, kartu jis pasikviečia Richardą, nežinodamas, kad būtent jis yra kaltas dėl Claude‘o Mazardo nužudymo. Richardas stengiasi elgtis normaliai, kad nesukeltų nė menkiausio įtarimo ir po nusikaltimo vietą vaikštinėja bandydamas nuslėpti kylančius nemalonius jausmus ir panieką sau pačiam.

Kitas konfliktas bręsta tarp Alice Reed ir buvusio jos meilužio apsauginio Heidto (akt.Dan Duryea). Šis šantažuoja moterį ir bando ją priversti prisipažinti nužudžius savo meilužį Claude‘ą. Alice ima nerimauti. Nežinodama, kokių veiksmų imtis, ji mėgina nunuodyti Heidtą į gėrimą įmaišydama nuodų, tačiau, jis perprantą moters gudrybę. Heidtas nori priversti Alice prisipažinti, nes jis pats yra pagrindinis policijos įtariamasis. Tačiau, supratęs, jog to lengvai padaryti jam nepavyks, Heidtas pasiima nemažą sumą pinigų iš Alice namų ir sprunka. Deja, nesėkmingai. Vos įžengęs į gatvę, nedorėlis pakliūva į susišaudymą ir žūva. Tačiau tiek Richardas, tiek Alice ir toliau išgyvena tikrą dvasinę sumaištį  ir žmogiškumo susipriešinimą su gyvūliškais išlikimo instinktais.

Filmo pabaiga – itin netikėta. Ji išsprendžia ne tik nusikaltimą, bet ir grąžina Richardui dvasinę ramybę. Pažadintas iš miego Richardas suvokia, kad visa ši klaiki situacija tebuvo sapnas. Išeidams iš klubo jis sutinka nužudytąjį Claude‘ą Mazardą, kuris jam tiesia ranką atiduodamas jo paltą. Išėjęs į gatvę, pastebi, jog advokatas Frankas Laloras, tyręs nusikaltimo aplinkybes, čia, tikrovėje, dirba durininku, pasisveikindamas ir atsisveikindamas su klubo svečiais. Vis dar negalintis patikėti sapno tikroviškumu, Ricahardas dirsteli į virtiną su portretu, kur gimė šis sapno siužetas. Jis išsigąsta tame pačiame virtinos lange išydęs kitos moters atspindį, koketiškai prašantį pridegti cigaretę. Tik šįkart Richardas sparčiai bėga tolyn nuo jos, kartodamas: „Ne! Ne! Tikrai ne!”

Sapno įvaizdis

 

Vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche nepriešina sapnų ir gyvenamosios realybės. Sapnus jis laiko tokia pat svarbia ir psichologiškai aktyvia žmogaus tikrove. Nors ši minčių ir vaizdinių visuma  dažnai atrodo esanti beprasmė, tačiau psichoanalitikas Z.Froidas sapnus įvardija esant  „karališkuoju keliu į pasąmonę”. Štai dėl ko jie tokie svarbūs ir neatskiriami aiškinantis humanistinę psichologiją.

Alfredo Hitchcocko filme „Apkerėtasis“  sapno epizodą sukūrė ispanas Salvadoras Dali – vienas žymiausių siurrealizmo atstovų. Pats siurealizmas įkvėpimo semiasi iš žmogaus pasąmonės, neištirtos jos kalbos. Suprasti pasąmonės šnabždesius siurealistai bandė remdamiesi Z. Froido psichoanalizės teorijomis. Filmo „Apkerėtasis“ psichoanalitikai aiškinasi personažo Johno Browno (vėliau Johno Ballantyne‘o) sapno reikšmę, kurią juostoje ženklina iškreipti daiktai ir jų daugiaprasmiškumas. Sapnas žmogui yra simbolis, viduje slepiantis labai konkrečius dalykus: patirtį, išgyvenimus, jausmus. Kiekvienas daiktas šiame sapne turi konkrečią reikšmę, kuri, deja, nėra universali, tad ji reikalauja kruopščios analizės.

Fritzas Langas savo filme „Moteris lange“ sapną pasirenka kaip pagrindinį siužeto „katinininką“, istorijos pasakotoją. Pagrindinis filmo personažas Richardas Wanley’is susapnuoja, jog įvykdo žmogžudystę ir dėl to patiria gilius dvasinius išgyvenimus, kančias. Čia sapno motyvas tampa dominuojančiu. Fritzas Langas savo filme sapną vaizduoja natūralistiškai, toks režisieriaus sprendimas neleidžia žiūrovui filmo priimti kaip iracionalaus pasakojimo, nereikalaujančio personažo veiksmų paaiškinimo, bet sukausto jo dėmesį kaip detektyvas ir priverčia sekti kiekvieną herojaus žingsnį ar judesį.

Taigi, A. Hitchcockas filme „Apkerėtasis” sapną panaudoja, kaip sprendimą – jį išaiškinus, Johnas atranda vidinę ramybę ir harmoniją. Tuo tarpu  F. Langas filmo “Moteris lange” istoriją paklaidina sapne – sapnas tampa žmogaus vidinio konflikto ir nerimo priežastimi, tačiau jam nubudus, pasibaigia ir nerimą kėlusios priežastys.

Apibendrinimas

 

Nors apie žmogų kine kalbama buvo jau nuo pačių pirmųjų nebyliųjų filmų, tačiau tąsyk kinas sužavėjo žiūrovus pats savaime kaip reiškinys ar nauja meno forma. Publiką traukė žinomų, klasikinių literatūros kūrinių ekranizacijos, eksperimentavimas, efektai. Psichoanalizės įvedimas į kiną buvo esminis ir neišvengiamas žingsnis. Retkarčiais ji kine vaizduota tarsi vadovėlis, ne tik supažindindino, bet ir aiškino pagrindinius teorinius dalykus (šiam darbui pasitarnavo filmo siužetinėje linijoje veikiantis psichoanalitikas). Ir Fritzo Lango „Moteris lange“, ir kur kas ryškiau Alfredo Hitchcocko  „Apkerėtasis“ kalba dviprasmiškai: ir pasakoja siužetinę liniją, ir ją aiškina. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas gestas ar žodis čia turi prasmę. Ne tik aktorių kūno kalba ir jos fiksavimas, tačiau ir kameros judesys, stambaus plano išryškinimas labai aiškiai sudeda esmines reikšmes epizoduose. Kino menas savyje turi didelę laisvę. Net ir paisydamas tam tikrų teorijų ar metodų, jis vis tiek bus naujas ir kitoks, nes jį kuria individualus asmuo su savita pasaulėžiūra. Režisierius visada turi savo braižą, todėl šiame filme mes matome akcentuotą vieną ar kitą detalę, kitokią kompoziciją, o štai kitame pabrėžiami visai kiti dalykai. Juolab, kad psichoanalizė – tai beribis, tiesiog neišsemiamas šaltinis, tad jo abstrakcija palieka didelę erdvę interpretacijai. O visa tai, ką mato ir sukuria režisierius, nebūtinai pastebi žiūrovas. Mūsų regimas „paveikslas“ dažniausiai priklauso nuo mūsų intelektualinių žinių ir talento matyti. Tad, ar šiuos filmus žiūrime kaip perrašytus psichoanalizės vadovėlius, rodydami pirštu į labai akivaizdžius dalykus, ar kaip į menišką gyvenimo akimirkos nuotrauką ar atviruką, priklauso nuo mūsų pačių – žiūrovų.