Laisva erdvė ir mūsų laikas

„Roma“, rež. Alfonso Cuarón

Šiemet Venecijos kino festivalyje buvo deklaruojama lygybė, tačiau ji nuskambėjo labai paviršutiniškai, nors ir žymėjo svarbų žingsnį festivalio istorijoje: sekant Kanų ir Lokarno pavyzdžiais, buvo pasirašyta 50:50 deklaracija, kuri turi būti įgyvendinta iki 2020-ųjų. Rodos, kad pagrindinėje konkursinėje programoje iki lygybės tarp moterų ir vyrų režisierių dar tikrai toli. Kaip ir pernai, moteriai atsirado tik viena vieta – laimingąja tapo Jennifer Kent. Jos filmas „Lakštingala“ („The Nightingale“), pasakojantis apie moterų ir juodaodžių nelygybę XIX a. britų kolonijoje Tasmanijoje, gavo Specialųjį žiuri prizą. Po žiniasklaidai ir kino specialistams skirto seanso salėje iš italų kritiko lūpų nuskambėjo frazė „gėda, kekše“. Šis incidentas dar labiau pakurstė pačių kino kritikų ir kino atstovų, sunkiai nusėdinčių filmuose be telefono, kritiką. Deja, pagarbos kinui ir kino kūrėjams, nepaisant jų lyties ar rasės, vis dar nesama.

Festivalį atidarė Damiano Chazelle’o „Pirmasis žmogus“ („First Man“), kuris netrukus pasirodys ir Lietuvos ekranuose. Didelio biudžeto filmas, kuriame Ryanas Goslingas įkūnija Neilą Armstrongą, tėra eilinė amerikietiškosios svajonės ir jos kainos iliustracija. Goslingas puikiai „atidirbo“ vaidmenį, jo personažas dėl tikslo pasiryžęs paaukoti viską. Ir daro tai su tokia pat veido išraiška, kaip ir kituose filmuose: stiprios emocijos gniaužiamos viduje, nes geležiniame kūne – skaudanti siela. Nors herojišką istoriją Chazzele’as įvelka į realistinį rūbą, jam nepavyksta sukurti bent kiek originalesnio pasakojimo apie visiems ir taip gerai žinomą įvykį.

Dar niekada festivalyje taip anksti nepaaiškėjo, koks filmas taps geriausias. Po Alfonso Cuaróno „Romos“ seanso dauguma kritikų ir žiūrovų neabejojo šio filmo sėkme. Režisierius nukelia į savo vaikystės Meksiką – 8-ojo dešimtmečio pradžią vienos šeimos namuose. Filmo centre – vaikų auklė ir namų prižiūrėtoja Kleo, kurią labai subtiliai suvaidino debiutantė Yalitza Aparicio. Regis, filme tiesiog fiksuojama kasdienybė, tačiau išryškinant detales ir meistriškai jungiant scenas kuriamas jausmingas ne tik vienišos moters, ant skyrybų slenksčio atsidūrusios pasiturinčios šeimos, bet ir konfliktų kankinamos šalies paveikslas. Nemoralizuodamas, be išankstinių nuostatų, Cuarónas tyrinėja žmonių, stovinčių prie politinių ir socialinių pokyčių slenksčio, likimus. Daugeliu niuansų režisierius pabrėžia žmogiškumo svarbą ir namų, ir šalies kontekste. „Roma“ – preciziškas, nuoširdus ir tikras filmas, primenantis, koks gali būti paveikus, bet nemanipuliatyvus kino menas.

„Sidabrinį liūtą“ pelnė į dvi stovyklas Yorgoso Lanthimoso gerbėjus suskaldžiusi kostiuminė drama „Favoritė“ („The Favourite“). Tamsiame, bet labai komiškame į XVIII a. Angliją nukeliančiame filme išsiskiria dinamiška trijulė – karalienė Ona (Olivia Colman), ledi Sara (Rachel Weisz) ir aristokratišką statusą norinti susigrąžinti jos pusseserė Abigeilė (Emma Stone). Kiekviena mizanscena režisierius perteikia gaivališką šių veikėjų energiją. Nors visos trys aktorės puikiai įkūnijo režisieriaus viziją, Olivia Colman pelnytai gavo „Volpi“ taurę už geriausią moters vaidmenį. Daugelis priekaištaus, kad Lanthimosas prarado savo braižą, parsidavė ir sukūrė eilinę, intrigų pilną kostiuminę dramą. Iš dalies jie bus teisūs, bet, kita vertus, „Favoritei“ netrūksta šiam režisieriui būdingo, labai specifinio juodojo humoro bei ekstravagantiškų, tokiam žanrui nebūdingų scenų. Tai pats „prieinamiausias“ režisieriaus filmas. Nuo „Iltinio danties“ Lanthimosas nuskriejo šviesmetį, bet klampios ir tamsios žmogaus psichologijos bei keistų pasirinkimų analizė šiame filme tokia pat ryški.

Joelis ir Ethanas Coenai sugrįžta su dar vienu bliuzo pustoniais dvelkiančiu filmu, šįkart jo skambesiais pagyvindami vesterno žanrą. „Basterio Skragso baladė“ („The Ballad of Buster Scruggs“) turėjo tapti „Netflix“ mini serialu, tačiau virto filmu, suskirstytu į šešis knygos skyrius. Verčiami knygos lapai struktūruoja filmą į atskirus segmentus, o iliustracijos perauga į scenas. Originalios Coenų idėjos permąsto vesterno žanrą, įneša humoro, dėl kurio tradicinis pasakojimas tampa įdomus. Jie buvo apdovanoti už geriausią scenarijų.

Kitas vesternas „Broliai Sistersai“ („The Sisters Brothers“) pelnė Jacques’ui Audiard’ui apdovanojimą už geriausią režisūrą. Tai pirmasis režisieriaus fimas anglų kalba, orientuotas į didelę JAV auditoriją. Filmas paremtas Patricko deWitto to paties pavadinimo romanu. Įsimintiniausias šiame komiškame gaudynių filme – aktorių Johno C. Reilly’io ir Joaquino Phoenixo duetas. Jake’as Gyllenhaalas ir Rizas Ahmedas savo vaidmenimis taip pat papildo filmo dinamiką. Tačiau filmas keliais taikliais juokeliais pralinksmina tik trumpam, o vesterno žanrui nieko naujo nesuteikia.

Žanrinio kino gerbėjams šiemetė Venecija išties nepašykštėjo malonumų. Be Coenų ir Audiard’o vesternų, Lanthimoso kostiuminės dramos, parodytas ir prancūzų režisieriaus Davido Oelhoffeno trileris „Artimi priešai“ („Frères ennemis“) su Matthiasu Schoeneartsu, ir Dario Argento legendinio siaubo filmo „Suspiria“ perdirbinys, kurį režisavo irgi jau beveik legenda tampantis režisierius Luca Guadagnino. Perdaryti tokį kūrinį atrodo beprotiška ir labai aistringa idėja. Tačiau žiūrėdamas juostą prisimeni geriausius siaubo filmus. Guadagnino puikiai valdo siaubo filmo žanrą, bet nedingsta ir jam būdinga estetika.

Juliano Schnabelio filmas „Prie amžinybės vartų“ („At Eternity’s Gate“) – fragmentiškas Vincento Van Gogho portretas. Trūkčiojantis montažas, režisieriaus jau naudotas kadro dalijimas ir nuolat judančios kameros sukuria labai nevientiso kūrinio įspūdį. Išmintingos frazės virsta pokalbių nuotrupomis, tai tik dar labiau sustiprina distanciją. Tačiau į Willemą Dafoe žiūrėti kaip visada įdomu. Dažniausiai stambiais planais filmuojamas jo veidas vykusiai perteikia kartais suglumusio, tačiau visada aiškiai žinančio, ko nori, tapytojo būsenas. Dafoe buvo pelnytai apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį.

Labiausiai lauktas Carloso Reygadaso filmas „Mūsų laikas“ („Nuestro tiempo“) nenuvylė, bet ir nepateisino lūkesčių. Režisierius kvestionuoja meilės ribas ir jos tvarumą ir vaidina kartu su savo partnere bei vaikais. Pagrindinė filmo siužetinė linija – meilės trikampis tarp Esteros, Chuano ir Filo. Tai ne tradicinis pasakojimas apie neištikimybę ir skyrybas, o dviejų žmonių pastangos išlaikyti šeimą, bandant taikyti atvirų santykių modelį. Reygadasas išlaiko kino mąstytojo statusą, tačiau šįkart per dažnai nepasitiki žiūrovu ir vaizdą iškeičia į žodžius. Kita vertus, visoje konkursinėje programoje, kurioje vyravo konvencionali kino kalba, Reygadasas suskambo kaip vienas iš nedaugelio autorių, kino kalbą traktuojančių ne kaip elementarų iliustravimą ar reprezentavimą.

Dauguma pagrindinio konkurso filmų gręžėsi į praeitį, rinkosi labai tradicinę kino kalbą, paliekančią mažai erdvės žiūrovui. Kiek kitokia situacija buvo „Horizontų“ ar kitose paralelinėse Venecijos kino festivalio programose. Tačiau ten vyravo filmai, kuriuos galima pavadinti „gyvenimo trupiniais“. Po Kanų kino festivalio lyg mantra buvo kartojama, kad „laukia stipri Venecija“, tačiau tai netapo tikrove.