W. Alleno „Užburtas ratas“

Praeitame amžiuje pagarsėjęs kaip Amerikos nepriklausomo kino genijus, Woody Allenas 2017-ųjų gruodį pristatė savo naująjį filmą „Užburtas ratas“ (ang. „Wonder Wheel“). Šiuo kūriniu 82-ejų metų autorius įrodo, kad vis dar yra pajėgus režisierius ir scenaristas, tačiau apskritai filmas lūkesčių nepranoksta. Ateityje „Užburtas ratas“, ko gero, nebus minimas tarp Woody Alleno šedevrų.

Pastarąjį dešimtmetį Allenas per daug neeksperimentuoja ir kiną stato pagal tas pačias taisykles. Filmo eigoje galima nujausti struktūrą ir atspėti, kas tuojau atsitiks, bet tai nėra didelis trūkumas tokio tipo kinui, kadangi čia žymiai svarbiau turinys. „Užburto rato“ pasakojimas nukelia žiūrovą į šeštą dešimtmetį, JAV rytų pakrantę, kur pagrindiniai personažai dirba ir gyvena tarp atrakcionų parko karuselių, apžvalgos ratų ir amerikietiškų kalnelių. Aplinka čia spalvinga, idiliška, kartais gali pasirodyti net pernelyg saldi. Tuo tarpu veiksmo centre esančios šeimos vidinis gyvenimas anaiptol nėra toks gražus kaip vietovės fasadas. Ekrane matome mamą ir žmoną Džinę (vaidmenį atlieka Kate Winslet) – tai jos nelaimingos meilės istorija. Ji gyvena su karštakošiu vyru, kuriam vis privalo priminti, kad susilaikytų nuo pirmos alkoholio taurės, nes po šios jis negali sustoti gerti ir tampa agresyvus. Jiedu augina Džinės vaiką iš pirmosios santuokos – problematišką sūnų, linkusį į piromaniją. Ši atžalos fiksacija gali turėti kelias priežastis: berniukas negauna pakankamai dėmesio iš tėvų, arba taip išlieja susikaupusius jausmus dėl mamos skyrybų su jo biologiniu tėvu, arba jis paprasčiausiai daro tai, ką išmoko iš savo mamos, tik kol kas primityvia forma – deginti tiltus.

Džinei nestinga moralinių išbandymų ir kiekvieną kartą ji pasirodo kaip antiherojus. Ji vadovaujasi bėglio mentalitetu: verčiau savo problemas ignoruotų negu mėgintų taisyti. Ji žavisi galimybe viską mesti, kur nors pabėgti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Moteris savo egoistišku elgesiu įskaudina savo vyrą, sūnų, vyro dukrą ir naująjį mylimąjį. Filmas iliustruoja poetinį teisingumą, kurio sulaukia Džinė. Pirmiausia ji išduoda savo vyrą, įsimyli kitą, viltingai žvelgia į ateitį, bet galiausiai patiria nusivylimą ir grįžta į blogesnę padėtį nei pradžioje. „Užburtas ratas“ išryškina tai, kas būdinga daugeliui: troškimą ištrūkti iš rutinos užburto rato, iš priklausomybių, iš nepasitenkinimo gyvenimu, iš nerealizuoto potencialo. Džinė leidžia dienas keikdama savo padavėjos darbą ir mintimis keliauja į jaunystės laikus, kai vaidino teatre. Pabaigoje ji visiškai panyra į fantaziją, jog yra aktorė, jog nusipelno daugiau iš gyvenimo ir kad jos meilužis yra išsilaisvinimo bendrininkas, nors realybė iš tiesų kitokia.

Toks filmo atpasakojimas skamba labai neblogai, tačiau įgyvendinimas, deja, nei įtraukia, nei palieka daug peno apmąstymui. Apskritai, geriausi Woody Alleno kūrybiniai darbai pasižymi savotišku romantikos supratimu, kuris skiriasi nuo daugybės greito vartojimo romantinių komedijų. Juose būna kokybiškas humoras, išvystyti veikėjai bei tam tikras intelektualus režisūrinis pojūtis. Ar tai galima rasti „Užburtame rate“? Ne visai. Galbūt filmas ir privers poroje vietų prunkštelti, bet nieko per daug įsimintino čia nėra. Pavyzdžiui, kalbant apie Alleno vizitinę kortelę kine – komišką personažų neurotiškumą – šįkart tai suvaidinti teko aktorei Kate Winslet ir, kad ir kaip bebūtų keista, jos neurotiškumas neįtikina.

Būtina pastebėti kinematografo indėlį, kurio dėka filmas pasižymi specifine spalvų palete. Spalvų ir šviesų žaismas čia labai konceptualus. Ekrane galima įžvelgti aliuziją į animacines

pasakas, tačiau reikia pripažinti, kad kinematografas bendros filmo atmosferos neišgelbėjo – joje nesinori užtrukti, ten nieko ikoniško, nieko tokio patrauklaus, lyginant su natūraliai apipavidalintu Niujorku, kurį pažįstam iš tokių Woody Alleno klasikinių filmų, kaip „Manhatanas“ (1979) ar „Anė Hol“ („Annie Hall“, 1977). Sunku matyti „Užburto rato“ išliekamąją vertę, todėl tenka jį priskirti prie tokių vienkartinio žiūrėjimo filmų, kurie tinka lengvai praleisti vakarą.

Bet kokiu atveju, Woody Allenas vienas iš produktyviausių amerikiečių režisierių, jis jau kone 50 metų nenutrūkstamai kasmet pastato po naują filmą ir dėl to būtų iš dalies neteisinga priekaištauti dėl jo kūrinių kokybės. Dėmesio vertų filmų galima rasti ir dabartiniame kūrybos periode, vienas iš jų – „Vidurnaktis Paryžiuje“ („Midnight in Paris“, 2011). Tačiau didžiausią įspūdį daro kitas Alleno neseniai pasirodęs kūrinys – serialas „Krizė šešiose scenose“ („Crisis in Six Scenes“, 2016). Seriale vieną iš pagrindinių vaidmenų vėl stojo atlikti pats režisierius, ir jam tai labai gerai pasiseka. Tad nepaisant to, kad šiomis dienomis Alleno statomi filmai džiugina rečiau negu kūriniai pasirodę prieš 30-40 metų – tai nė kiek nesumažins šio kūrėjo auditorijos. Verta ir toliau tikėtis, kad Woody Allenas dar pateiks ką nors tikrai ypatingo.