Katarsis ir kompensacija

Filme atkuriama Kolumbijos narkobarono Pablo Escobaro (Javier Bardem) ir žymios žurnalistės Virginijos Vallejo (Penelope Cruz) meilės istorija. Filmo siužetas sukonstruotas pagal minėtos žurnalistės 2008 m. knygą, kurioje detaliai perteikiama Escobaro ir valdžios, policijos, Kolumbijos specialiųjų tarnybų kova, persmelkta šantažo ir žudynių.

„Iš meilės Pablui“ labai nenustebina prie tradicinės holivudinės naratyvinės struktūros pratusio žiūrovo. Šis filmas – viena iš daugelio per pastarąjį šimtmetį sukurtų Pelenės kino istorijų. Tai ir filmas apie moters psichologinę kompensaciją, mat šiuolaikinė moteris, tapusi tradiciškai suvokiamo moteriškumo antipodu, vis dėlto ilgisi stipraus ir galingo vyro, leidžiančio pasijusti trapia ir net kiek naivia bei sentimentalia. Šis kompensacinis poreikis yra viena iš daugelio tokio kino sėkmės ir populiarumo priežasčių.

Vyriškąją auditoriją filmas veikia dar kaip Aristotelio „Poetikoje“ aprašyto katarsio efekto galimybė. Žiūrėdamas tokį filmą, žiūrovas pamato tai, ko socialinėje realybėje sau neleistų, represuotų dėl moralės ir teisinių suvaržymų. Matydamas veiksmą ekrane ir girdėdamas personažų pokalbius, žiūrovas apsivalo nuo nepageidaujamo dvasinio turinio. Veikia tai, ką Freudas prieš daugiau nei šimtmetį įvardijo kaip „sublimaciją“: asmuo gyvai pamato tai, apie ką leistų sau tik pafantazuoti. Taigi Freudas, aprašydamas sublimaciją, tik išplėtė Aristotelio suformuluotą katarsio teoriją, o filmas sėkmingai taiko tai, kas žinoma daugybę amžių.

Režisierius Fernando León de Aranoa nesitaiko nesitaiko į ypatingus meninius atradimus, neieško naujos kino kalbos etc. Socialine prasme tokie filmai kaip šis leidžia tikėti, kad mūsų gyvenime įmanoma literatūros, teatro ar filmo tradicinė logika, kai patikima, kad susirėmus blogiui ir gėriui, teigiami herojai laimi. Tikrajame, ne kino ekrano, pasaulyje taip būna ne visada, todėl kinas tampa savotiška religija, įtvirtinančia tai, ką sekuliarios Vakarų visuomenės prarado. Kad ir kaip sunku patikėti, „Iš meilės Pablui“ ir kiti komerciniai filmai dažniausiai yra pramoga, teikianti didžiulę moralinę naudą. Ir visai nėra taip, kad žiūrovas, matydamas tą pačią naratyvinę schemą, žiovautų ar laukte lauktų filmo pabaigos – veiksmas ir herojų aistros priverčia laiką tekėti taip, kad pusantros valandos ima atrodyti lyg pusvalandis.

Filmui „Iš meilės Pablui“ būtų galima prikišti meninio originalumo stoką, tačiau tai būtų tik pusinė tiesa: kai siužetas pagrįstas tikra istorija, žiūrovas tokio kūrinio nepatiria kaip kasdienės realybės pertrūkio – išėjęs iš kino salės, jis išgyvena dar vieną psichinės kompensacijos poreikį. Pamatęs tai, kam suprasti ir interpretuoti nereikia ypatingų intelektinių galių, jis linkęs filmo žiūrėjimo patirtį suprasti kaip būtiną pauzę tarp sudėtingų mentalinių mįslių sprendimo (nesvarbu, ar žiūrovas yra mokslininkas, norintis pailsėti nuo galvosūkių, ar jis yra socialinių ir etikos plotmės santykių užspaustas asmuo, kuriam verkiant reikia pamatyti kitokį nei jos paties gyvenimą, kad bent trumpam pamirštų apie save).

Tol, kol bus kuriami populiariosios kultūros sferai priskiriami kino kūriniai (tokie, koks yra filmas „Iš meilės Pablui“), galima sakyti, kad mūsų visuomenių skaudžiausios problemos bus utilizuojamos ir nukenksminamos – daugelio žmonių neveiks traumuojančiai tai, kad jie nėra milijardieriai, nepalaiko santykių su labai stipriais vyrais ir negali vadintis pasaulio galingaisiais. Dar daugiau – galima daryti prielaidą, kad Vakarų kultūra ir jos menas gyvuos tol, kol kūryba nebus skirta ezoterinėms mažumų grupėms, kuriose net jų pačių nariams ne visada įdomūs kolegų darbai. Kol yra masinė kultūra, tol ir elitinis menas domina ne vien patį jo kūrėją, bet ir Kitą su visai skirtinga patirtimi, biografija, vertybėmis ir pasirinkimais. Kai elitas taps galutinai narciziškas, kai išnyks „popsas“, visuomenė tiesiog neteks labai svarbaus, civilizacinius pagrindus turinčio psichologinio mechanizmo, iki šiol leidžiančio sugyventi įvairioms socialinėms grupėms.