Atalanta
Prancūzų režisierius Jean Vigo nepaliko, o gal tiksliau ir nespėjo palikti daug filmų. Tačiau visi jie ryškūs ir įsimintini. Šokiruojantis ir sarkastiškas „À propos de Nice“, techniškas, bet ne sausas (netik tematiškai, o ir vaizdiškai) „La Natation par Jean Taris“ („Taris: plaukimo čempionas“), anarchistiškas, bet tuo pačiu ir sapniškas, pagalvių plunksnomis besisvaidantis „Zéro de conduite“ („Nulis už elgesį“). Kiekviename iš šių filmų, bent viena scena prikaustys žiūrovo dėmesį.
Paskutinysis J.Vigo filmas „L’Atlante“ atrodo lyg kristų iš režisieriaus minamo kelio pajuokti ar bent jau lengvai šokiruoti. Dėmesio centre atsiranda paprasta, jau seniai patapusi buitiška, meilės ir nesutarimų istorija- jauna mergina Juliette (akt. Dita Parlo) išteka už baržos kapintono Jean (akt. Jean Daste). Pora be jokių ceremonijų tiesiai iš bažnyčios patraukia prieplaukos link. Komiškai atrodo balta nuotaka, karties pagalba besiropščianti į baržą. Išpaukiančiuosius palydi nebylūs, ant kranto pasilikę svečiai.
Jaunavedžių medaus mėnuo įaudžiamas į baržos gyvenimo, kasdienių darbų rutiną. Atsiranda laiko imtynėms tarp skalbinių džiaustymo ar saldžioms folklorinėms pasakoms apie vandenyje pamatytą mylimojo veidą. Tačiau į tą patį audinį nugula kone aritmetine progresija augantys nesutarimai- ji nepakenčia kačių, jis niekad neskalbia, jai Paryžius yra svajonių miestas, o jam tik sudėtinga prieplauka prisišvartuoti. Rutina nustoja atrodyti kai nuotykis.
Atkeliavus į Paryžių, Jean pratrūksta pykčiu ir pavydu radęs savo žmoną keistojo jūreivio Jules (akt. Michael Simon) kajutėje. Juliette trokšta nuotykių, ji yra svajotoja tad Jules kajutė atrodo kaip atskiras pasaulis- pilnas įvairiausių rakandų, egzotiškų niekniekių su savomis istorijomis, pats jūreivis nusėtas tatuiruotėmis, visą laiką apsuptas kačių, stiklainyje saugo savo draugo rankas.
Panašus scenarijus netrunka pasikartoti šokiuose kai su Juliette ima flirtuoti sąmojingas iliuzijonistas, įvairių niekučių pardavinėtojas. Jis pasakoja apie Paryžių, vėliau vėl pasirodo ir kviečia kartu, tačiau pavydus vyras jį nuveja. Galiausiai mergina nusprendžia pabėgti, kad pamatytų miestą. Jean, neradęs jos, iš pykčio išplaukia. Baržai palikus krantą nė vienos pusės gyvenimas nepagerėja: „šviesų miestas“ Juliette greitai ima bauginti, o Jean kamuoja ilgėsys. Galiausiai, neapsikentęs kapitono savigraužos, jūreivis Jules išeina ieškoti merginos ir grąžina ją namo. Įsimylėjėliai džiaugsmingai susivienija- turbūt iki kito ginčo.
Istorija paprasta, realistiška- su tokiu pagrindinių veikėjų tarpusavio santykiu dažnas žiūrovas nesunkiai galėtų susitapatinti. Pasakojimo žavėsys kyla iš detalių kurios pakelia jį aukščiau realybės, nepaisant to jog taip pat lengvai gali būti gyvenimiškos. Pavyždžiui kačių apsėsta barža ir jūreivis, kuris jas nešiojasi tiesiog ant pečių- neįtikima, bet tuo pačiu negali teigti kad toks žmogus kažkur neegzistuoja. Arba niekniekių pardavėjas primenantis pasakos veikėją- charizmatiškas, sąmojingas, vikrumu primenantis Buster Keaton, pilnomis kišenėmis įvairiausių smulkmenų. Aukščiau realybės atrodo ir scena kai Jean, kamuojamas ilgesio įšoka į upę, kad pamatytų mylimosios atvaizdą. „Povandeninio“ filmavimo būta ir ankstesniame J.Vigo filme „Taris“ (1931)- tokios scenelės net ir reklaminiui filmui geba pridėti nuoširdaus mistiškumo, surrealizmo.
Filmas verčia prisiminti ir photogénie, tos tobulai pagautos, aukštesniosios akimirkos, savoką. Kai džiūgaujatį, su nuotaka išplaukiantį kapitoną nulydi sustingusi, nebyli minia arba kai tamsioje, chaotiškoje kajutėje, jūreivis rodo kaip gali rūkyti jo tatuiruotė, užklumpa jausmas, kad kino kameros įsikišimas šiuos vaizdus patraukia labai toli nuo įprastos buities.
Jean Vigo nepaliko dag filmų, tačiau kiekviename jų jaučiasi nuoširdi meilė kino menui. Ar tai būtų istorija apie berniukų maištą prieš mokyklą („Nulis už elgesį“), ar pati papraščiausia meilės drama („L’Atalante“), dėmesys detalėms, gebėjimas įprąsminti paprastus dalykus, šio režisieriaus trijų valandų palikimą, paverčia nuotykiu.