Atalanta

Apie ką gi prancūzų avangardisto Jean Vigo 1934 metų „L'Atalante“? Apie meilę. Tiesa, būtina pridurti, jog apie itin stiprią meilę. Pastaroji susiduria su amžinais savo priešais – nuobodžia, romantika nepasižyminčia rutina bei skirtingais įnoriais. O kodėl gi ši meilė išties stipri? Nes galiausiai išvystame laimingą pabaigą.

Pirmasis pateikiamas vaizdas  - tai barža, pavadinimu „L'Atalante“. Ten ir vyksta didžioji dalis viso juostos veiksmo. Joje apsigyvena kątik susituokę laivo kapitonas Žanas (Jean Dasté) bei Juliette (Dita Parlo). Iš pradžių viskas klostosi gerai. Net ir žmonai barant vyrą už netvarką naujuose jų namuose, viskas neišsivysto į didesnį ginčą,- jaunieji viską užglaisto žaismingais apsikabinimais bei bučinias. Smagu žiūrėti ir į juos, ir į trečiąjį herojų  Père Jules (Michel Simon). Šis iš pažiūros apsigimęs jūreivis įkūnija visą filmo komiškumą. Keista išvaizda, radioaktyviai spinduliuojantis daug mačiusio vyriškio lengvabūdiškumas, paverčia jį sunkokai perkandamu personažu. Nusenęs kvailys ar apsigimęs gudročius?.. Bet, atrodo, kad tas kiek pamišęs jūreivis patraukia naujosios laivo gyventojos dėmesį. Tai toli gražu ne romantinis susižavėjimas. Jai įdomūs jo, kaip daug pasaulio mačiusio žmogaus, potyriai, pasakojimai. Juliette ką tik išvyko iš savo gimtojo kaimo. Ji nori pamatyti naujas vietas. Ir štai pasitaiko nuostabi galimybė – jie pasiekia Paryžių. Kas gali būti geriau? Ką tik susituokusi pora atsiduria meilės miestu tituluojamoje Prancūzijos sostinėje. Bet šiame etape sutuoktinių nuomonės išsiskiria. Moteris dega noru pamatyti miestą. Vyrui tai neatrodo taip svarbu. Tačiau matydamas mylimosios ryžtą, jis sutinka aprodyti jai didmiestį. Būtų nesąžininga pasakoti, kaip viskas vystosi toliau, nes būsimi įvykiai ir yra esminė varomoji žavingosios Vigo juostos jėga. Bet visgi atomazga nenustebina – meilė nugali visus išbandymus ir jaunieji lieka kartu.

Taip, „L'Atalante“ yra dar viena odė meilei kino pavidalu. Tačiau stebina gebėjimo meilę pateikti kaip pilnavertį, amžiną jausmą, autentiškumas. Stebina, jog visos kūrėjo viltys sudėtos ne į technologines įmantrybes, bet į pačius aktorius bei jų kuriamus vaidmenis. O ir kamera tarsi begėdiškai nelindo į jų asmeninę erdvę. Dažnai kadrai buvo filmuojami iš tolesnio kampo arba  žmonėms iš nugaros. Gaila, jog nemačiau šio filmo jo išleidimo metais. Gaila, kad išragavus begales šiuolaikinio kino, efektas žiūrint praeito amžiaus juostą, nebus toks stiprus. Tačiau tikiu, jog 1934 metais Jean Vigo sukurta romantinė juosta privertė to meto žiūrovus patikėti magiška kino galia.