Baltijos šalių kino istorijos labirintais

Šių metų 18-asis „goEast“ festivalis po daugiau nei dešimtmečio atsigręžė į Baltijos šalis – festivalyje vykęs simpoziumas „Hibridinės tapatybės – Baltijos šalių kinas“ buvo skirtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos kino tradicijai, nacionalinio ir kultūrinio identiteto paieškoms, o festivalio filmų programos pasipildė svarbiais pastarųjų metų regiono kūriniais. Konkursinėje programoje tarp 16 filmų varžėsi režisieriaus Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“ ir Eglės Vertelytės tragikomedija „Stebuklas“, taip pat parodytas rumunų, moldavų ir lietuvių bendros gamybos filmas „Kartą Rytų Europoje“ (rež. Igor Cobileanski) ir Giedriaus Tamulaičio virtualios realybės trumpametražis filmas „Shil“. Pagrindinį konkursinės programos prizą laimėjo esto Rainerio Sarneto filmas „Lapkritis“ („November“) pagal populiarų Andrus Kivirähko romaną „Kluonininkas, arba lapkritis“.

Žvelgiant į festivalio istoriją, lietuviški filmai „goEast“ programose retkarčiais pasirodydavo (buvo surengta Šarūno Barto filmų retrospektyva, rodyti Audriaus Stonio filmai „Neregių žemė“, „Tas, kurio nėra“, Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių „Iliuzijos“, Kristijono Vildžiūno „Nuomos sutartis“, Giedrės Beinoriūtės „Balkonas“, Linos Lužytės „Igruški“, Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“), bet į simpoziumo akiratį lietuvių kinas buvo patekęs tik du kartus. 2003 m. pranešimą simpoziume, skirtame vokiečių reprezentacijoms sovietų ir posovietiniame kine, skaitė kino kritikė Živilė Pipinytė. Lenkijai ir Baltijos šalims įstojus į Europos Sąjungą, 2005 m. vykusiame simpoziume „Pokomunistinės eros tapatybės – tendencijos šiuolaikiniame Lenkijos ir Baltijos šalių kine“, siekusiame užčiuopti posovietinės epochos pulsą ir jos išraiškas regiono kine, pranešimą „Lietuvių kinas naujojoje Europoje: tarp tęstinumo ir pertrūkio“ skaitė kino kritikė Rasa Paukštytė. Šįkart žvilgsnis krypo ne tik į nūdienos tendencijų analizę, bet ir kiek atgal – į tarpukarį ir sovietmetį.

Bene išsamiausiai simpoziume kalbėta apie Latvijos kiną, nors, žinoma, tam tikri procesai ir tendencijos peržengia vienos šalies ribas, dėl to nemažai pranešimuose girdėtų įžvalgų gali būti taikoma ir mūsų kinui. Inga Pērkone, parašiusi knygas „Pirmieji latvių filmai“ (2016), „Mylėti yra viskas, ką galiu... Moters įvaizdis latvių kine“ (2008) ir kt., pranešime „Istorinė melodrama – tapatybės ir mitologijos Latvijos kine ikikarinį laikotarpį“ analizavo tuometį Latvijos kiną ir kaip juo naudojantis buvo kuriami nacionaliniai naratyvai. Pērkone istorinėmis arba tautinėmis melodramomis vadina ideologizuotus filmus, kuriuose žmonių gyvenimus lemia istoriniai arba simboliniai įvykiai, susiję su nepriklausomos Latvijos valstybės įkūrimu, o pagrindiniai filmų veikėjai – latviai vyrai, pasiryžę aukoti savo gyvenimą dėl šalies ateities. Pasak Pērkonės, tokių prieškario filmų bruožus galima matyti ir šiuolaikiniame latvių kine, ryškiausias pavyzdys – Aigaro Graubos filmas „Rygos kariai“ („Rigas sargi“, 2007).

Kinotyrininkas, scenaristas Ābramas Kliockinas ir Rygos filmų muziejaus vadovė Zane Balčus skaitė pranešimą apie XX a. antroje pusėje klestėjusią Rygos poetinės dokumentikos mokyklą (garsiausi atstovai – Hercas Frankas, Ivaras Seleckis, Juris Puodniekas) ir jos diskusiją su ideologijos primestu tikrovės vaizdavimu. Pasak Kliockino, vadinamosios Rygos mokyklos filmai žymėjo radikalų posūkį to meto politiniame kontekste, nes atsigręžė į žmonių gyvenimo unikalumą, taip parodydami kiekvieno žmogaus patirties neišsemiamą vertę. Zane Balčus įdėmiau pažvelgė į legendinio latvių dokumentinio kino režisieriaus Herco Franko kūrybos metodus ir kūrybinę „virtuvę“, remdamasi jo knyga „Ptolemėjo žemėlapis“.

Kiek niūresnėmis natomis nuskambėjo kino teoretikės, kritikės Ditos Rietumos pranešimas „Ieškant tapatybės, arba Laimėjusieji ir pralaimėjusieji šiuolaikiniame Latvijos kine“, kuriame ji pristatė dabarties Latvijos kino peizažą iš Latvijos kino centro (t. y. finansavimą skiriančios institucijos) vadovės perspektyvos. Pasak jos, šiuolaikinio Latvijos kino nugalėtojai – tokie režisieriai kaip Aigaras Grauba („Pagonių žiedas“) ir Andrejs Ekis („Svingeriai“), kurių filmai muša lankomumo ir pelno rekordus.

Kino istorikas Lauris Kärkas pranešime „Estijos 7-asis dešimtmetis ir Sovietų Sąjungos „atšilimo“ pabaiga“ analizavo Kaljo Kiisko filmą „Beprotybė“ („Hullumeelsus“, 1969, jame filmavosi lietuvių aktoriai Vaclovas Blėdis ir Bronius Babkauskas) bei to laikotarpio socialinės tikrovės atspindžius filme. O Talino universiteto profesorė, estų kino archyvo direktorė Eva Näripea skaitė pranešimą „Nacionaliniai ir tarptautiniai bruožai sovietiniame ir posovietiniame Estijos kine“. Näripea kalbėjo apie eskapistines tendencijas estų kine sovietmečiu, sąmoningą kūrėjų atsiribojimą nuo sovietinės realybės ir siekį kurti „tautos erdvę“ ar „tautos vaizdinį“, kuriuos per dainuojančią revoliuciją pakeitė valstybės ženklai ir simboliai. Tačiau išnykus euforijai kino kūrėjai po kataklizminių įvykių atrodė suglumę ir sutrikę, nes įprastas „kitas“ staiga dingo, o taip ilgai laukti kapitalistiniai Vakarai atnešė svaiginančią gausybę pasirinkimų. Tad dauguma Estijos posovietinių filmų ėmė remtis transnacionaliniu įsivaizdavimu, demonstruoti preferenciją „belytėms“ erdvėms; juose dominuoja universalūs naratyvai, tarptautiniai pasakojimai ir tapatybės.

Kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė pranešime „Ilgasis 9-asis dešimtmetis: lietuviškų filmų gamyba pereinamuoju laikotarpiu“ kalbėjo apie stagnacijos laikotarpį, kai lietuvių autorinio kino „aukso amžių“ keitė „pilki“, neįdomūs, nuobodūs, sovietinę tikrovę inertiškai falsifikavę arba visais būdais jos vengę filmai ir vidiniai Lietuvos kino studijos nesutarimai. Pasak L. Kaminskaitės-Jančorienės, 9-ojo dešimtmečio lietuvių kiną ištiko tos pačios problemos kaip ir visą Sovietų Sąjungą: visas sritis persmelkusi stagnacija, bandymai žanrinti ir komercializuoti kiną, mažėjantis žiūrovų lankomumas, scenarijų trūkumas, techninis atsilikimas, gamybinio plano reikalavimai. Be to, SSRS kino industriją kamavusių bėdų sprendimas lietuvių kino bendrijai mažai terūpėjo, jas užgožė savosios, sukeltos tarpusavio rietenų.

Simpoziume vyko ir dvi viešos diskusijos. Animatoriai Priitas Pärnas, Maitas Laasas ir Andresas Mändas diskusijoje  „Pärn, Nukufilm ir Co. – maža Estija, puiki animacija“ pristatė pasaulyje plačiai žinomą estų animaciją. Diskusijoje „Lėti perėjimai – nepagaunama ramybė. Apie Baltijos šalių kiną“ dalyvavę Audrius Stonys, Laila Pakalniņa ir Elīna Reitere bandė įspėti regiono „lėtojo kino“ tapatybės paslaptis.

Dieną vykstančias paskaitas ir diskusijas papildė nagrinėjamo laiko filmų programa, pristatanti Baltijos šalių kino klasiką. Lietuvai čia atstovavo Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmai“, Raimundo Banionio „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, Arūno Žebriūno „Velnio nuotaka“ ir dokumentiniai filmai: Roberto Verbos „Senis ir žemė“, Valdo Navasaičio „Rudens sniegas“, Henriko Šablevičiaus „Kelionė ūkų lankomis“, Sauliaus Beržinio „Vėliava iš plytų“, Audriaus Stonio „Antigravitacija“.

Simpoziumo kuratorė Barbara Wurm sakė, kad sudarant retrospektyvos programą svarbiausia jai buvo tai, jog didžiuma Vakarų auditorijos, netgi tie, kurie save laiko ekspertais, visiškai nežino Baltijos šalių kino, ypač jo pakilimo 7–8-uoju dešimtmečiais. „Daugiausia dėmesio skiriama rusų filmams, ukrainiečių, gruzinų, gal net armėnų, bet ne Baltijos šalių kinui. Išskyrus keletą šiuolaikinių kūrėjų, tokių kaip Šarūnas Bartas, Laila Pakalniņa ar Veiko Õunpuu, galbūt dar yra girdėjusiųjų apie Arūną Matelį, Audrių Stonį ar Vytautą Žalakevičių, tačiau nedaugelis yra matę jų filmus. Taigi išeities tašku tapo klasikinis Baltijos šalių kinas. Kilo keblumų su Latvijos filmais, nes buvo sunku gauti geros kokybės kopijas su subtitrais“, – sakė kuratorė.

Barbaros Wurm nuomone, pasiekėme momentą, kai jau galime atsigręžti į „pražiūrėtą“ sovietmetį ir analizuoti jį pasitelkę socialinę, klasinę, lyčių tapatybių sampratas, ne tik nacionalinius aspektus. Sovietmetis nebegali būti suvokiamas kaip kažkas nepageidaujamo ar nekenčiamo. Ji taip pat mananti, kad pasitelkus kino istoriją būtų įdomu iš naujo pažvelgti į trijų Baltijos šalių politinę istoriją.