Tvano nebus
Valkininkų miestelio aikštė. Po ją važinėja karo mašinos, stovi palapinės, barikados, būriai karių. Gyventojai gali ir susirūpinti – negi prasidėjo karas? Parodome jiems į skelbimą ant parduotuvės durų: čia filmuojamas režisieriaus Marato Sargsyano debiutinis pilno metražo vaidybinis filmas „Tvano nebus“.
Maratą Sargsyaną atsimenameiš Lietuvoje ir užsienio kino festivaliuose pripažinimo sulaukusių filmų – trumpametražio „Lernavan“ (2009) bei pilnametražio dokumentinio „Tėvas“ (2012), sukurtų režisieriui dar besimokant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Apie ką „Tvano nebus“?
Tai istorija apie seną pulkininką (Valentinas Masalskis). Kitose šalyse jis išprovokuodavo pilietinius karus, o dabar toks karas prasidėjo jo šalyje. Holivudo filmuose su tokiu pulkininku kartu išgyventume jo dramą, tačiau mano filme to nebus. Ši juosta turi aiškų naratyvą, bet tai ne siužetinis filmas. Siužetas nebus pirmame ar antrame plane, bet jis visąlaik bus šalia. Pasitelkiu magiškąjį realizmą, kur realybė pinasi su fantazija. Dažnai bus sunku suprasti, kur viena, o kur kita. Siužetas bus dėliojamas kaip koliažas.
Žinau, kad filmuojate filmą ne vienu metu, kaip įprasta, o su pertrūkiais.
Beveik pusę nufilmavome šiais metais, likusią dalį – kitais metais. Filmuojame Lietuvoje, o vieną sceną filmuosime Latvijoje.
Naudojate daug ilgų kadrų. Iš to, ką pasakojate ir ką teko matyti aikštelėje, mintyse man iškyla Béla Tarras...
Ne, į jį visai nepanašu. Man tiesiog artima, kai veiksmas vyksta kadre, o ne kuriamas kadrais. Bélai Tarrui labai svarbūs ilgi kadrai. Prasmė jam irgi labai svarbi, bet jis neperteikia jos trumpais kadrais. Taigi, jam svarbi forma. Aš nemėgstu prisirišti prie formos, man svarbiau filmo idėja ir mintis, kurią aš noriu perteikti žiūrovui. Filme bus vietų, kur scenos sumontuotos kaip vaizdo klipas, bus ir tokių kadrų, kurie trunka penkias minutes. Man, kaip režisieriui, idėja ir scenarijus tarsi padiktavo, kokia forma kurti savo filmą.
Filmo tema – karas. Kodėl?
Nežadu primesti savo atsakymų, tiesiog man rūpi kai kurie dalykai, matau pasaulyje problemų ir apie jas kalbu. Kaip kyla karas? Ar galima į šį klausimą atsakyti? Kaip prasidėjo karas Sirijoje? Libijoje? Antrasis pasaulinis karas? Vien dėl Hitlerio? O Pirmasis pasaulinis? To klausiu ir savo filme. Karo priežastys nebūna tos, kurios nurodomos žiniasklaidoje. Aš nesiūlau vienos tiesos, nes nežinau. Bandau kalbėti apie visai kitą karo pusę. Herojus yra pulkininkas, kuris, kaip sakiau, daug metų dirbo kitose šalyse. Mes įsivaizduojame, kad būtent jis sukeldavo karus. Visi dabar vykstantys karai prasidėjo dėl išorinių jėgų poveikio. Tačiau karas mano filme yra duotybė.
Karas filme išgalvotas, metaforiškas. Koks tai laikotarpis?
Filmą konstravau taip, kad žiūrovas atpažintų karus, kurie vyksta dabar arba vyko netolimoje praeityje. Norėjau, kad kiekvienas žiūrovas pagalvotų savaip ir kiekvienas būtų teisus.
Metaforiškas ne tik laikas, bet ir veiksmo vieta.
Taip, juk karas vyksta visur, įvairiomis formomis. Tokia yra realybė. Filme stengiausi išvengti pernelyg stipraus susitapatinimo su personažais. Nenorėjau, kad tai virstų tradicine drama. Herojus bus arti, bet vis įvyks kažkas, kas atitolintų žiūrovą. Man retai patinka filmai, kuriuose siūloma susitapatinti su herojumi. Paskutinį kartą tai išgyvenau žiūrėdamas Cristi Puiu filmą „Pono Lazaresku mirtis“. Man patiko susitapatinti su veikėju, bet kartu ir nekovoti už jį, nes jis pats to nedarė. Tačiau aš norėčiau, kad mano filme būtų kitaip.
Jei žiūrovas su niekuo nesitapatins, ar jam nebus nuobodu žiūrėti?
Ieškau labai aiškaus santykio su žiūrovu, kuriu tam tikras žaidimo taisykles. Visos kortos iškart bus atverstos. Jei tai nebus suprasta – ką gi... Juk žiūrovas gyvena tavo sukurtoje erdvėje, žaidžia pagal tavo primestas taisykles. „Tvano nebus“ tam tikra prasme yra filmas apie žiūrovus, ne apie pulkininką.
Ar Jums svarbios lietuviško ir armėniško kino tradicijos? Gal kuri nors veikia labiau, ar tradicija Jums apskritai nerūpi?
Manau, kad mano trumpo metražo filme „Lernavan“ tradicijos akivaizdžios. Armėniško kino tradicijos gerai neišmanau. Esu matęs nemažai filmų, bet jau gyvendamas Lietuvoje, suaugęs. Jei kas nors iš tikrųjų nori perprasti lietuvišką mąstymą, turi išmokti lietuvių kalbą, kito būdo nėra. Moku mąstyti lietuviškai, bet tai nereiškia, kad mąstau kaip lietuvis. Veikiau kaip armėnas, jau seniai gyvenantis Lietuvoje. Kitaip sakant – visomis ląstelėmis esu armėnas, bet kvėpuoju lietuvišku oru.
Kaip tai susiję su kinematografiniu mąstymu?
Jei toks egzistuoja, turiu lietuvišką kinematografinį mąstymą. Tačiau, mano nuomone, lietuviškas vaidybinis kinematografas, kaip ir armėnų, nėra labai apibrėžtas. Bet jei kalbėtume apie dokumentinį lietuvių kiną – viskas kitaip. Lietuviai yra sukūrę pasaulinio lygio šedevrų, turi ir savitą kino kalbą. Ko vertas vien Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“. Tačiau būtų galima ginčytis, ar egzistuoja toks dalykas kaip kinematografinis mąstymas. Manau, vystantis technologijoms, nespėjęs iki galo susiformuoti, jis pradėjo nykti. Taip, jei kuri kiną, sau svarbius dalykus mintyse konvertuoji į kino kalbą. Kaip rašytojas juos paverčia žodžiais, sakiniais. Kinematografinis mąstymas – labai plati sąvoka. Tačiau ne visiems, kuriantiems filmus, kinas yra kalbos priemonė. Kitiems tai tik būdas pademonstruoti save. Jeigu neturėsiu apie ką kalbėti, aš kino nekursiu. Kinas man yra instrumentas. Ne daugiau.