Spektaklis kino teatre – ,,Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“

Ultrapatetiškas ir charakteringas

„Iš dailininko tapau režisieriumi, nes paveikslai negali turėti garso takelio“, - vieno interviu metu juokaudamas prasitarė britų režisierius Peteris Greenaway’us. Paradoksalu, tačiau jo sukurti filmai, o ypač 1989-aisias pasirodžiusi kriminalinės dramos juosta „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“, visų pirma, yra tapybiškai dekoratyvūs ir tik po to muzikalūs. 

Kontrastingai dinamiškas ir dekadentiškas

Restorano „La Hollandais“ savininkas, pseudogurmanas, plėšikaujančios gangsterių gaujos vadeiva Albertas Spica (Michael Gambon) kiekvieną vakarą mėgaujasi virtuvės šefo Rišaro (Richard Bohringer) įmantriais patiekalais. Prie vakarienės stalo niekada nenuobodžiauja – jam paklūstančius nusikaltėlius moko etiketo manierų, supažindina su įmantriais valgiais ir jų subtilybėmis.

Alberto, kaip gaujos vado, galios, autoriteto ir vyriškumo simboliu tampa jo žmona Georgina Spica (Hellen Mirren). Kenčianti nemylimo, sadistiško vyro užgauliojimus, smurtą moteris paskutinius gyvasties ir savigarbos likučius slepia po madingais apdarais ir cigarečių dūmais. Vienos iš eilinių vakarienių metu, skambant Alberto keiksmams ir patyčioms, Georgina pamato skaitantį vyriškį. Tarp judviejų akimirksniu įsižiebia aistra, nors ištekėjusi moteris supranta, jog išaiškėjus neištikimybei jai ir jos meilužiui Maiklui (Alan Howard) grėstų mirtinas pavojus. Galiausiai taip ir nutinka, gandai apie Georginos romaną pasiekia Alberto ausis.

Teatrališkas ir ambicingas

Peteris Greenaway’us, kaip dekoratyviosios režisūros atstovas, naudoja spalvų kodavimo sistemą. Atskiros filmo erdvės, įgavusios tam tikrą koloritą, kuria charakteringus veikėjų paveikslus, skirtingas laiko, emocijų plotmes. Restorano „La Hollandais“ valgomajame vyrauja raudona spalva, jo interjeras kartu su daugiasluoksnėmis dekoracijomis, paveikslais (ypač čia akcentuojamas baroko dailininko Franso Halso „Šv. Jurgio banketas“) – savotiška kas vakarą ten vykstančio Alberto režisuojamo spektaklio scena. Restorano virtuvėje dominuojantis žalias koloritas, simbolizuojantis gaivališkumą, maisto gaminimo erdvę paverčia Georginos ir Maiklo aistringų susitikimų vieta. „La Hollandais“ tualetai – sterili ir balta ramybės oazė.

Perdėtai komiškas, bet įtikinantis

Alberto personažas – groteskiška savimylos šaržuotė, po išoriniu puošnumu slepianti nevaldomą agresiją ir dvasinį asmenybės nuosmukį. Nepasotinamas vyriškas geidulys, sumišęs su  vaikiška nebranda, tampa akivaizdžia jo brutalumo priežastimi.

Dėl kameros judėjimo rakursų vaizdo masė tampa kiek nepaslanki. Montažo menkumą atperka išbaigtos kadrų kompozicijos ir traukiantis spalvų dirbtinumas. Moraliniai veikėjų veidai ir jų dvasinės elgsenos tikroviškumas įkrauna žmogiškos melancholijos. Kuriamas dvilypis santykis – mąstymas/intelektas prieš juslinius potyrius, jų kartojimas tampa vienalaikiškumo vaizdiniais. Filme neapibrėžiama ir beprasmiška sielos analizė ne imituoja, o (iš)reiškia pasakojamos istorijos tūrį.

Akcentuojama kančia, prievarta, nelaimės nuojauta kino juostoje pridengiama ekspansyvios linksmybės šydu. Režisieriaus ambicija – daugiareikšmiais simboliais ir tuščiavidurėmis metaforomis kiekvieną kadrą paversti estetiniu išgyvenimu ar patirtimi.

Nors dramaturginė vaidmenų ir siužeto/mikrosiužetų plėtotė vargiai įmanoma, neurotinės agresijos ir epileptinės ekspresijos riba peržengiama pasiekus kulminaciją.  Teatro aparato elementai: kalbėsenos maniera, kostiumai, dekoracijos ir kiek poetizuotas statiškumas, tampa šaižiu riksmu ir emociniu proveržiu.

Beginklis filmo atvirumas kartu su kompozitoriaus Michaelio Nymano garso takeliu „Memorial“ tampa neskaidoma, labiau jausmus ir pasąmonę nei intelektą virpinančia visuma. Tačiau polemizuojančios priešiškos idėjos neįpareigoja  žiūrovo rinktis – suprasti ar pajausti.