Stebuklas

Eglės Vertelytės pasirinktam žanrui ypač palankios kuriamos pasakojimo aplinkybės ir Eglės Mikulionytės personažas. Atslūgus nepriklausomybės euforijai ir Lietuvai nugrimzdus į ekonominę krizę, kiaulių fermos vedėja Irena (Eglė Mikulionytė) visaip stengiasi išgelbėti bankrutuojantį ūkį. Žaismingi, ironiški dialogai ir graudžiai juokingos situacijos žiūrovą lengvai įtraukia. Atrodo, stebuklas išties įvyks, kai į šią provinciją iš pačios Amerikos atvyksta žavingas verslininkas Bernardas, ketinantis investuoti į Irenos ūkį ir šitaip gelbėti kraštą. Tačiau paaiškėja, jog Bernardas investuoja iš klastingų paskatų. Negana to, tarp Irenos ir Bernardo mezgasi romanas, kuris baigiasi vienos nakties nuotykiu, užmirštos kiaulės (o sykiu ir savo senojo gyvenimo) laidotuvėmis bei Irenos nėštumu. Galbūt šiek tiek per daug įvykių ir nuotykių vienam filmui?

„Šventojo“ scenarijaus minimalizmas buvo kaip tik parankus filmo stilistikai, ypatingo siužeto nė nereikėjo, nes tai, kas vaizduojama ekrane, žiūrovui lengvai atpažįstama. „Stebuklo“ atveju absurdiškos detalės – algų negaunantys ir neturintys kur eiti darbininkai, kilometrinės eilės banke, amerikiečio kadilakas ir pan. – siūlo žiūrovui vis kitus pasakojimo variantus. Perkrauta siužetinė linija tarsi sutrukdė „Stebuklui“ atsiverti: filmo pabaigoje vieni įvykiai veja kitus, viena kulminacija keičia kitą, o pagreitėjęs tempas tarsi ištirpdo žiūrovo erdvę. Subtili satyra virsta melodrama, filmas tarsi susidvejina.

Žinoma, labiau norisi pasidžiaugti, kad nepaisant šio dvilypumo autorė puikiai jaučia žanrą, tiksliai ir taupiai (nemanipuliuodama žiūrovu) naudoja priemones, reikalingas norimai atmosferai sukurti. Pažymėtinas filmo operatoriaus Emilio Christovo bei dailininko Ramūno Rastausko indėlis atkuriant laiko ženklus, posovietinio absurdo nuotaiką perteikia Krzysztofo A. Janczako sukurtas muzikinis fonas. Režisierė kartu su bendražygių komanda pasitelkia sapnus, metaforas ir simbolius, kurie iš pirmo žvilgsnio labai realistiškam ir „kiauliškam“ pasakojimui padeda priartėti prie pasakiško „stebuklo“.

Pagrindiniam Irenos vaidmeniui pasikviesti Eglę Mikulionytę buvo tikrai puikus sprendimas. Teatre Mikulionytės sukurti vaidmenys – dvejopi. Jos lyriškumą bei dramatizmą savo spektakliams pasitelkė Jonas Jurašas, o komiškumą, kūno plastiką išnaudojo Oskaras Koršunovas. Prieš kamerą Mikulionytė pasirodo jungdama visas šias ypatybes: ji valdinga, tiesmuka, bet sykiu komiška, naivi ir jautri. Aktorės komiškumas įgyja tragizmo atspalvių, o naivumas nėra vien paviršinis. Mikulionytė subtiliai sulieja tragedijos ir komedijos žanrus. Juozas (Andrius Bialobžeskis) – geras fonas, leidžiantis atsiskleisti Irenai kaip nelaimingai, nemylimai ir nemylinčiai žmonai. Tačiau pats Juozo personažas – joks, t. y. eilinis (spėjęs tapti stereotipiniu „Moterys meluoja geriau“ tipažu) išgeriantis vyras, šioje realybėje neturintis nei svajonių, nei sapnų. Šalia blankaus Juozo lengvai įsiterpia žavingas Bernardas (Vyto Ruginis), kurio charakteris taip pat primena stereotipinį lietuvio-amerikono įsivaizdavimą. Žinoma, šio filmo žanrui toks personažas atrodo tinkamas. O vertinant dramaturgiją – netgi vienas įdomesnių, nes plati Bernardo šypsena slepia gudrų ir klastingą charakterį. Šaržuoti bei stereotipiški personažai – sudedamoji absurdo komedijos dalis, tačiau patys savaime jie tėra fono elementas.

Šiaip ar taip, Eglei Vertelytei vis dėlto pavyksta „pagauti“ žiūrovą, kai simbolinę filmo įžangą, kiaulės laidojimo sceną, režisierė dar sykį pakartoja „Stebuklo“ atomazgoje. Absurdiška ir komiška scena, pasiūlyta kartu su pradžios titrais, filmo pabaigoje pagaliau įgyja turinį ir įsimena. Kaip ir naujas, kitoks lietuviškas kinas.