Lietuvių kino retrospektyva Prancūzų sinematekoje

„Jausmai“, rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius, 1968

Lietuviško kino retrospektyvą Paryžiuje sudarys 10-ojo dešimtmečio trumpametražiai dokumentiniai filmai, šiuolaikinis kinas, animacija ir lietuvių kino klasika. Iš viso – daugiau kaip 30 lietuvių kiną reprezentuojančių darbų. Ypatingas dėmesys programoje skirtas tarptautinį pripažinimą pelniusių lietuvių kino menininkų Jono Meko ir Šarūno Barto filmams. Mekas pats parinko filmus savo kūrybos retrospektyvai ir dalyvaus jų pristatymo renginiuose Paryžiuje. Per programos pristatymą įvyks naujausio Barto filmo „Šerkšnas“ premjera Prancūzijoje.

Išsamiau apie lietuvių filmų retrospektyvą, savitą nacionalinio kino kalbą, bruožus ir transformacijas su filmus atrinkusia sinematekos programų sudarytoja Caroline Maleville kalbėjosi prancūzų žurnalistė Marielle Vitureau.

Ar jau buvote susipažinusi su lietuvių kinu prieš pradėdama rinkti filmus retrospektyvai?

Tiesą sakant, apie lietuvių kiną žinojau nepakankamai, buvau susipažinusi tik su ryškiausiomis moderniojo kino figūromis Jonu Meku ir Šarūnu Bartu, kurių skirtinga kūryba suformavo stiprų, labai estetišką kiną. Jonas Mekas lietuvių kine užima ypatingą vietą – jis išeivis, gyvenantis JAV, jo vaizdo dienoraščiai suvaidino svarbų vaidmenį „pogrindiniame“ kine. Tačiau nebuvau mačiusi kitų lietuvių filmų – Prancūzijoje tai gana sudėtinga, jie rodomi tik per festivalius.

Sinemateka pristato lietuvių kino retrospektyvą nuo sovietinės iki šiuolaikinės kūrybos. Ar lietuvių kinas pasižymi nuoseklumu? Kokie stipriausi šio kino bruožai?

Nors, mano nuomone, lietuvių kiną formavo sovietinė kultūra, stebina įvairiais laikotarpiais filmuose išryškėjantis režisierių poetinis žvilgsnis, o kartu su juo – ir reikšmingos plastinės paieškos: pavyzdžiui, 7-ajame dešimtmetyje sukurtuose filmuose „Jausmai“ (rež. A. Dausa ir A. Grikevičius, 1968) ar „Gražuolė“ (rež. A. Žebriūnas, 1969), vėliau, 10-ajame dešimtmetyje, – Stonio „Neregių žemėje“ (1992), „Antigravitacijoje“ (1995) bei Matelio „Dešimtyje minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990), Barto filme „Praėjusios dienos atminimui“ (1990), o ir šiandienos kūryboje – „Sangailės vasara“ (rež. A. Kavaitė, 2015).

Penki režisieriai – Šarūnas Bartas, Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Alantė Kavaitė ir Jonas Mekas – sutiko atvykti ir padiskutuoti su publika apie savo filmus. Kiekvienas jų savaip atskleis įvairius lietuvių kino judėjimus ir laikotarpius. Stonys, Matelis ir Bartas kartu kalbėsis apie savo dokumentinius filmus, kurie 10-ajame dešimtmetyje ženklino lietuvių kino atgimimą. O Alantė Kavaitė, filmo „Sangailės vasara“ režisierė, pristatys nuostabų Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė“. Man labai smalsu išgirsti, ką jai reiškia šis filmas, galbūt jis ir paskatino ją pačią kurti kiną. Be to, mes jos paprašėme parinkti vieną filmą, kuris jai savo jausmingumu sietųsi su „Sangailės vasara“. Ji išsirinko japonų juostą „Aistra“ („Manji“, rež. Yasuzô Masumura, 1964).

Žinoma, itin svarbus bus susitikimas su Jonu Meku, žiūrovai galės suprasti ir patyrinėti lietuvių kiną kitu kampu – ir formos, ir išeivio patirties prasme.

Ar galite patikslinti skaitytojui, kaip tai pasireiškia vizualiai?

Tokios apraiškos, žinoma, yra įvairios ir priklauso nuo kūrėjų, tačiau dažnai galime skirti režisierių požiūrį į kadro kompoziciją, kameros judesį. Pastarasis matyti „Gražuolėje“. Šarūnas Bartas, priešingai, naudoja statišką kamerą, ilgus planus. O Alantės Kavaitės kuriamas kinas savo griežtumu, bet ir lyrizmu yra tarytum šių tendencijų jungtis.

Kodėl šioje retrospektyvoje išskiriama Jono Meko ir Šarūno Barto kūryba? Tai atrodo paradoksalu, nes abu kūrėjai nėra labai populiarūs tarp pačių lietuvių žiūrovų. Jų filmai svarbūs savo originalia kinematografine kalba. Ar šiandien galima įžvelgti jų kūrybos įtakas?

Jonas Mekas ir Šarūnas Bartas tapo nepaneigiamais lietuvių kino atstovais, abu pelnė ir tarptautinį pripažinimą. Net jei šie kūrėjai pasižymi itin savita naratyvine ir formaliąja raiška, jų filmuose galime pajusti laikiškumo apmąstymą, taip pat sudėtingą ir originalų vaizdo bei garso panaudojimą. Galima manyti, kad Bartas, būdamas dar gana jaunas, galėjo padaryti įtaką, pavyzdžiui, Sergejaus Loznicos kūrybai. Kita vertus, jį patį greičiausiai paveikė tokie kūrėjai kaip Béla Tarras, Andrejus Tarkovskis ar Aleksandras Sokurovas (kaip ir jis, baigę studijas VGIK’e). Jono Meko įkvėpimo šaltiniai įvairuoja labiau, beje, tokie režisieriai kaip Rémi Lange’as ar Jonathanas Caouette’as, kūrę vaizdo dienoraščius, neabejotinai matė jo filmus.

„Nacionalinis“ lietuvių kinas įsibėgėjo per chruščiovinį atlydį. Du retrospektyvos filmai buvo rodomi tik Lietuvoje, ne likusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje („Jausmai“ ir „Sadūto tūto“, 1974, rež. Almantas Grikevičius). Ar šiandien vis dar juntamas maištavimas, atsiskleidęs šiuose filmuose?

Atsižvelgiant į to laiko kontekstą, nesunku suprasti, kodėl tokie stiprūs ir nekonformistiniai veikėjai filmuose „Jausmai“ ir „Sadūto tūto“ galėjo kelti daug klausimų. Šiandien politinis kontekstas yra pasikeitęs, todėl šis maištingas balsas tapo ne toks ryškus, tokie personažai mano matytuose lietuvių filmuose yra retenybė.

Tuo laikotarpiu maišto idėjos buvo persmelkusios Vakarus. Ar yra paralelių tarp lietuvių ir Vakarų filmų? Ar lietuvių filmuose juntama Vakarų įtaka?

Sunku pasakyti, nes lietuvių kiną ir apskritai Rytų Europos kiną sukaustė stiprus sąstingis. Tačiau šiame kine vyrauja formos laisvė, kuri, pavyzdžiui, to meto prancūzų ar italų filmuose ne tokia ryški.

Lietuva garsėja poetiniais dokumentiniais filmais, kurie 10-ajame dešimtmetyje pelnė ne vieną apdovanojimą festivaliuose. Kuo įdomūs šie filmai? Ar šiandien esama tokių režisieriaus žvilgsnio atsikartojimų?

Akivaizdi išskirtinė lietuvių dokumentinio kino savybė yra poetinė jėga ir nuostabi plastika, kuri leidžia išreikšti žmogiškąją būtį, pasirenkant stiprius ir kartu trapius herojus. Bet šie filmai yra dar nauji ir nedaug rodyti užsienyje (išskyrus Barto filmus), tad sunku pasakyti, kokią įtaką jie turėjo kitiems filmų kūrėjams.

Šiandien susiformavo nauja režisierių karta. Ar lietuvių filmuose vystomos temos ir jų kinematografinis stilius yra globalūs?

Turėjau galimybę peržiūrėti įvairių formų bei stilių šiuolaikinę lietuvių kino kūrybą – trumpo ir ilgo metražo filmus, animacinius, dokumentinius, vaidybinius. Manau, kad sinematekos programa atskleis šį dinamiškumą ir didelę įvairovę. Nepasakyčiau, kad jaunus kūrėjus sieja bendras leitmotyvas ar estetiniai sprendimai, tačiau dauguma režisierių išreiškia norą kuo giliau patirti pasaulį.

Daugelį režisierių taip pat sieja vienas bruožas – tai stipri estetinė kultūra, kur persipina dokumentinė forma ir poetiškumas. Tai atsiskleidžia, pavyzdžiui, Manto Kvedaravičiaus filme „Mariupolis“ (2016) ar Giedrės Žickytės ir Maïte Alberdi „Aš čia tik svečias“ (2016). Teko matyti ir žinomesnius filmus, skirtus plačiajai auditorijai, kurie savo žanru (trilerio, mokslinės fantastikos) ir estetika liudija vakarietiško kino įtaką, tačiau nusprendžiau neįtraukti jų į programą, nes jie mažiau atskleidžia lietuvių kiną.

 

Retrospektyvos programa

 

Jonas Mekas

„Reminiscences of a Journey to Lithuania“ („Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“, 1971–1972)

„Lost Lost Lost“ („Prarastas, prarastas, prarastas“, 1976)

„As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“ („Judėdamas pirmyn aš retkarčiais pastebėdavau grožį“, 2000)

„Lithuania and the Collapse of the USSR“ („Lietuva ir SSRS žlugimas“, 2008)

 

Šarūnas Bartas

„Trys dienos“ (1991)

„Koridorius“ (1994)

„Mūsų nedaug“ (1996)

„Šerkšnas“ (2017)

 

Lietuvių kino klasika

„Jausmai“, rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius (1968)

„Gražuolė“, rež. Arūnas Žebriūnas (1969)

„Sadūto tūto“, rež. Almantas Grikevičius (1974)

„Velnio nuotaka“, rež. Arūnas Žebriūnas (1974)

„Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, rež. Raimundas Banionis (1990)

 

XX a. 10-ojo dešimtmečio trumpo metražo dokumentika

„Praėjusios dienos atminimui“, rež. Šarūnas Bartas (1990)

„Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, rež. Arūnas Matelis (1991)

„Neregių žemė“, rež. Audrius Stonys (1992)

„Antigravitacija“, rež. Audrius Stonys (1995)

 

Šiuolaikinis Lietuvos kinas

„Duburys“, rež. Gytis Lukšas (2009)

„Sangailės vasara“, rež. Alantė Kavaitė (2015)

„Amžinai kartu“, rež. Lina Lužytė (2016)

„Mariupolis“, rež. Mantas Kvedaravičius (2016)

 

Šiuolaikinis trumpo metražo Lietuvos kinas

„Balkonas“, rež. Giedrė Beinoriūtė (2008)

„Tėve mūsų“, rež. Marius Ivaškevičius (2010)

„Triukšmadarys“, rež. Karolis Kaupinis (2014)

„Aš čia tik svečias“, rež. Giedrė Žickytė, Maite Alberdi (2016)

„Kupranugaris“, rež. Laurynas Bareiša (2016)

„Namo“, rež. Gabrielė Urbonaitė (2016)

 

Šiuolaikinė Lietuvos animacija

„Gyveno Senelis ir Bobutė“, rež. Giedrė Beinoriūtė (2007)

„Kaltė“, rež. Reda Tomingas (2013)

„Miškas“, rež. Ignas Meilūnas (2015)

„Nuopuolis“, rež. Urtė Oettinger, Johan Oettinger (2016)

„Paskutinė stotelė – Mėnulis“, rež. Birutė Sodeikaitė (2017)