Pasaulis kito akimis

Tomas Vengris gimė emigrantų šeimoje JAV, užaugo Vašingtone. Įgijo politinių mokslų bakalauro laipsnį Kolumbijos universitete, režisūros magistro laipsnį – Amerikos kino institute Los Andžele. 2013 m. Tomo Vengrio sukurtas baigiamasis studijų darbas „Kalifornija“ – trumpametražis filmas apie lietuvių emigrantų gyvenimą Los Andžele – pateko į Kino meno ir mokslo akademijos studentų apdovanojimų finalą. Kito trumpametražio filmo „Voverė“ premjera 2015 m. įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje.

Pusantro mėnesio įvairiose Lietuvos vietose filmuotas naujas režisieriaus filmas „Gimtinė“. Pakalbinau Tomą Vengrį vos tik darbams pasibaigus.

Kaip sekėsi?

Tai buvo mano pirmi filmavimai Lietuvoje, tad nežinojau, ko tikėtis. Kūrybinė grupė buvo tikrai labai profesionali. Sunkiausia man, kaip atvažiavusiam iš JAV, priimti lietuviškus orus. Tikrai nesitikėjau, kad bus tiek daug lietaus ir oras taip staigiai keisis. Aš dirbęs daugiausia Los Andžele ir Ostine, kur labai saulėta ir visada iš anksto žinosi, kada lis ir kiek.

Scenarijuje dominuoja saulėta vasara, reikia tą jausti, o ji šiemet toli gražu tokia nebuvo. Gerai, kad aš mėgstu improvizuoti ir Lietuvos orai davė man šansą parodyti, jog galiu tą daryti. Reikėjo daug ką paskutinę minutę perrašyti, pergalvoti. Man, kaip režisieriui, tai buvo iššūkis. Visiems dėl lietaus buvo sunkiau. Sakyčiau, dėl oro kai kas dar įdomiau išeis. Manau, sugebėjom „išpešti“ grožio, poezijos, švelnumo bei vaikystės pojūčių ir iš lietuviško lietaus. Laukiu, kai galėsiu labiau įsigilinti į montažą, nes manau, kad geriausi kūrybiniai sprendimai ateina būtent dėl pasitaikiusių sunkumų.

Esi dirbęs su pasaulinio garso kino kūrėjais, tokiais kaip Terrence’as Malickas, Kelly Reichardt ir Lena Dunham. Tavo montuotas filmas „Nebesijaučiu šiame pasaulyje kaip namie“ („I Don’t Feel at Home in This World Anymore“, rež. Macon Blair) apdovanotas Sandanso kino festivalyje. Ar pats montuosi ir savo filmą?

„Gimtinės“ montažo režisierė – Gintarė Sokelytė. Man patinka, kaip ji mato ir apmąsto medžiagą. Ji mėgsta eksperimentuoti, yra viskam atvira. Tai montuotojui svarbiausia. Iš to atsiranda geriausi dalykai. Man atrodo, montažo režisieriaus talentas yra ne kaip „kiečiausiai“ sudėlioti sceną, bet kaip išlaikyti atvirumą ir pastebėti, kai netyčia įvyksta kažkas stebuklingo. Kad surastum stebuklingus atsitiktinumus, kurie įvyko prieš kamerą, reikia išmėginti netgi visiškas nesąmones. Galbūt tai Terrence’o Malicko pamokos, kurias aš išmokau su juo dirbdamas. Jis dirba tokiu principu. Tikslas – užfiksuoti tikrą gyvenimą, tikras emocijas, žmogiškus santykius.

Iš pat pradžių žinojau, kad montuosiu ne pats. Ir magistro studijose mums neleisdavo montuoti savo filmų. Pagal taisykles – režisierius negali prisiliesti prie montažo. Iš pradžių man atrodė, kad tai nesąmonė, bet kai pirmą kartą gavau gerą montažo režisierių, supratau, koks naudingas žvilgsnis iš šalies. Jie mato tik tai, kas yra ekrane. Žiūrovas irgi matys tik tai, kas yra ekrane. Jis nežinos, kad buvo labai sunku nufilmuoti tą ar aną kadrą. Žiūrovui, kaip ir montuotojui, nereikia to žinoti. Man atrodo, labai svarbu, kad montuotojas nebūtų buvęs kino aikštelėje, kad jis galėtų pažvelgti iš šalies. Sunkiausias dalykas montuojant – priprasti prie medžiagos ir nebematyti detalių.

Filmuodami stengėtės „gaudyti“ tikras, nesuvaidintas akimirkas, perteikti pagrindinio herojaus Kovo žvilgsnį. Kaip pavyko?

Kai kur scenarijuje buvo parašyta, kad „berniukas žiūri į tą ir į tą“. Tada filmuodavome, kas parašyta. Kovą vaidinantis Matas Metlevskis labai tinka šiam vaidmeniui. Kai vyko aktorių atranka, ieškojau vaiko, kuris galėtų būti natūralus, nebijotų kameros, kad nevaidintų, nesistengtų pasirodyti prieš kamerą. Mums labai pasisekė, nes Matą galima tiesiog filmuoti, jis visada ką nors surasdavo, apžiūrinėdavo. Dažnai būdavo, kad kūrybinė grupė ruošiasi, o mes su filmo operatoriumi Audriumi Kemežiu tiesiog jį filmuojame. Prieš pradėdami darbą su Audriumi taip ir susitarėme.

Istorija yra ir apie tai, kaip berniukas atsiduria jam keistame pasaulyje, kurio nėra anksčiau matęs, beveik nieko apie jį nežino. Ir herojaus amžius toks – jis paauglys, tyrinėtojas, jam viskas nauja. Labai svarbu, kad žiūrovas viską matytų iš jo perspektyvos. Filmuodami bandėme nuosekliai to laikytis. Viskas filme turi būti pasakojama jo akimis ar mintimis. Kartu tai istorija apie berniuką, kuris savo mamą pirmą kartą suvokia kaip žmogų. Svarbu parodyti visus jo psichologinius ir emocinius žingsnius. Mūsų tikslas buvo perteikti žiūrovui dvylikamečio berniuko perspektyvą.

Filme vaizduojami 1992 metai. Ar pavyko atkurti to laiko atmosferą?

Manau, pagal galimybes pavyko. Galbūt 1992-ieji bus šiek tiek švelnesni nei iš tikrųjų. Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis. Vilniuje su lietuvišku biudžetu tiksliai atkurti tą laiką yra labai sunku, juk negalime nuimti visų reklamų ir uždengti plastikinių langų... Visada norisi turėti didesnį biudžetą ir daryti kuo geriau, bet, manau, su mūsų galimybėmis atkurti 1992 m. pavyko puikiai. Savo atsiminimais labai padėjo bendradarbiai, nes dauguma pergyveno tą laiką. Manau, radome detalių, kurios labai gražiai, subtiliai ir teisingai apibūdina epochą.

Pirmą kartą dirbai su lietuvių filmavimo grupe. Kaip sekėsi, ar kuo nors skyrėsi nuo amerikiečių?

Jautėsi profesionalumas, patirtis. Esu buvęs daugybėje profesionalių kino aikštelių Los Andžele. Žmonės stengiasi tiek pat, kiek JAV, kartais gal net ir daugiau. Mačiau, kad kūrybinė grupė atiduoda visą savo norą ir energiją. Jei tik reikia, jie dažnai daro daugiau, negu priklauso. Atmosfera aikštelėje buvo labai gera.

Ar filmuojant „Gimtinė“ atitolo nuo scenarijaus?

Scenarijaus dvasia, idėja, emocija, svarbūs momentai išliko tokie patys. Dabar žiūrėsime, kaip viskas atrodys filmą sumontavus. Daug kartų reikėjo keisti filmavimo vietas, bet svarbiausia yra „emociniai akcentai“ (emotional beats) – naratyvo emocinė struktūra. Žmonės daugiausia žiūri filmus pasitelkdami emocijas. Tai išliko.

Ką tau apskritai svarbiausia perteikti kinu?

Aš siekiu kurti filmus, kurie leidžia pamatyti pasaulį kito akimis. Kad filmo metu žiūrovas pamirštų save ir išgyvent akimirką, emociją iš kito žmogaus perspektyvos. Manau, mums tai svarbu kaip žmonėms. Kinas gali įkvėpti matyti kitaip. Man patinka tokie filmai, kurie suteikia galimybę naujai išvysti pasaulį. Taip sužinai ką nors naujo ir apie kitus, ir apie save. Galbūt tai ir yra mano tikslas kine.

Koks tavo ryšys su lietuvių kinu? Ar jautiesi jo dalimi?

Priklausyti tradicijai man nėra aktualu. Mano nuomone, visi turėtų kurti filmus pagal savo pasaulio suvokimą. Dėl to filmai ir turi režisierių: jis turi suteikti filmui individualią perspektyvą. Man tikrai labai patiko dirbti su lietuvių grupe, labai norėčiau vėl filmuoti Lietuvoje. Tikrai nesijaučiau kaip ateivis užsienietis kitame pasaulyje.

Kai kūrei šį filmą, gyvenai tarp Lietuvos ir JAV. Ką tai suteikė filmui?

Grįžimas į Lietuvą davė labai daug. Žinoma, Lietuva, bent Vilnius, dabar ir tada yra visiškai skirtingi pasauliai. Bet grįžimas visada pažadina atsiminimus. Jei viską būčiau daręs per atstumą, filmas atrodytų visai kitaip. Amerikiečių rašytojas Dennisas Johnsonas yra pasakęs, kad geriausia rašyti egzilyje. Su juo iš dalies sutinku. Kai negyveni gimtojoje šalyje, lengviau viską apmąstyti. Kiekvienas sugrįžimas – lyg įžengimas į pasaulį (nebūtinai fiziškai, tai gali būti ir emocinė vieta), visada suteikia įkvėpimo, duoda naujų minčių.

Ačiū už pokalbį.