Desperatiškas dvidešimt pirmojo amžiaus Niujorkas

Vieniems metro yra paprasčiausia susisiekimo priemonė pasiekti reikiama tašką. Kitiems tai virsta terpe, kurioje telpa ne tik kūnai, bet ir pavargusios sielos. O tai pastebėti ir įamžinti gali tik žmogus, į erdvę pažvelgęs iš šalies, įsiliejęs į nepailstamą metropoliteno gyvenimą. Visai neseniai prabėgusiame VDFF (Vilniaus dokumentinių filmų festivalis) teko galimybė išvysti lenkų režisieriaus Piotro Stasiko dokumentinį filmą „21 X Niujorkas“ („21 X Nowy Jork“). Tai emocionali žmonių išpažintis, užfiksuota paties režisieriaus kamera, kuri jaudina, švelniai šokiruoja, o savo tikrumu užburia. Stasikas užfiksavo 21 asmenybės istorijas. Nuo emigrantės iš Lenkijos, homoseksualaus vyro, ekstravagantiškos drag queen iki jauno rusakalbio vaikino. Visi metro keliaujantys žmonės skirtingi, tačiau visus juos sieja egzistenciniai potyriai, artimi ir mums, europiečiams.

Piotras Stasikas baigė kino režisūros magistro studijas Andrzejaus Wajdos mokykloje. Įkūrė meninių iniciatyvų asociaciją „ę“, kurios tikslas padėti plėtoti jaunųjų kūrėjų darbus. Žinomas dėl tokių savo filmų kaip „7 x Moskwa“ (2005), „Koniec lata“ (2011), „Dziennik z podrózy“ (2013). O „ 21 X Niujorkas“ yra vienas iš Europos kino akademijos 2016-ųjų laimėtojų.

Filmo ritmas, padiktuotas niujorkietiškai judančio tempo, nesilaiko jokių racionalių ribų ir taisyklių. Jis tampa savotišku vakarietiško gyvenimo dienoraščiu. Laisvamaniški, hedonistiniu požiūriu pagarsėję vakarai, reprezentuojami Stasiko, atsiskleidžia kaip jautrių asmenybių kraštas, kuriame kiekvienas išgyvena savas vidines „tragedijas“. Profesionaliai ir ganėtinai natūraliai sukurtas intymumas tarp kameros ir žmogaus jaudina ir žavi, leidžia vos ne prisiliesti prie asmens. O azijietiškos išvaizdos vaikinas (galima sakyti, filmo protagonistas), nuolatos filmuojantis mobiliuoju telefonu, tampa žmogaus sąmonės balsu. Pasirinkęs vienatvę, jis tyrinėja save ir jį supančią aplinką, kol kiti desperatiškai bando užpildyti tuštumą kitais žmonėmis, dėl kurių dažniausiai ir patiria dar didesnį skausmą. Šaltas protas – retenybė dabartiniame pasaulyje, o svarbiausia jo savybė yra sugebėjimas perimti gyvenimo kontrolę į savo rankas. Dėl jo trūkumo ir prasideda nenuvaldomas šaukimasis prieglobsčio ir meilės, ir jau tampa visai nebesvarbu, kaip ji malšinama – kūniškai ar dvasiškai.

Preciziškas kameros darbas kuria realistiškai mistiško sapno vaizdinį. Kadrai nepaliaujamai keičia vienas kitą, sukurdami chaosą, tačiau bendras vaizdas neatrodo netvarkingai, greičiau – unikaliai. Filmo koloritas, išblukimai, kuriantys sąmonės netekimo pojūtį, kartu primena juostinį fotografavimo būdą. Juk subtilus flirtas su pasauliu, pasitelkus kamerą, virsta ypatingų vaizdinių išgyvenimu. Pats režisierius yra minėjęs, jog kamera jam įrankis, galintis padėti skaityti žmonių mintis. Jis meistriškai fiksuoja žmones, neklausdamas nei jų profesijos, nei jų tikslų, ar kur jie gyvena. Jam nesvarbu kasdieninė asmens rutina, gyvenimo būdas, jis susikoncentravęs į jausminius žmogaus poreikius. Dėmesį sutelkia į tai, kas galbūt vakarų pasaulyje nieko nedomina, dėl nuolatinės santykius griaunančios kaitos. Vieniems išvažiavus (iš kur? iš metro stotelės?), juk visai netrukus atvyksta kiti.

„He was my boyfriend and my son. That is love“ – žodžiai, verčiantys sutrikti. Jie sklinda iš brandaus amžiaus vyro lūpų; jis turėjo romaną su gerokai jaunesniu sekso industrijoje dirbančiu vaikinu. Tačiau tai yra tik maža dalis to, ką Piotras Stasikas kinematografine kalba transliuoja iš už Atlanto.

Tai, ko gero, kūrinys, tapęs naujųjų laikų dienoraščiu be tabu, su labai ryškia menine verte.