Gdynės kino festivalio atradimai ir nusivylimai

Į Gdynę skridau iš lietingo ir vėjuoto Reikjaviko. Net kiek atsipūčiau pagaliau ištrūkusi iš šios nežemiškai brangios ir klimato sąlygomis išties nesvetingos salos. Nepaisant jos nepakartojamų landšaftų, geizerių ar visur klydinėjančių sulaukėjusių avių. Juo labiau kad atradimais ši vasara taip pat nelepino, ryškiausias epizodas – trečiasis „Tvin Pykso“ sezonas, ir tai daugiau dėl serialo apimties nei turinio. Taigi, apsilankymas Gdynės kino festivalyje turėjo tapti mano asmenine vasaros „atostogų“ kulminacija. Tačiau festivalis šiais metais pasiūlė tik vieną kitą „šviesesnį“, originalesnį kinematografinį blyksnį (už tai turiu būti dėkinga ir „Grynosios klasikos“ programai, kurioje buvo galima pamatyti Andrzejaus Wajdos, Januszo Morgensterno, Krzysztofo Kieślowskio, Edwardo Żebrowskio filmus). Visgi susidarė įspūdis, kad festivalyje viršų ėmė tuščios (gal tiesiog jaunatviškos?) ambicijos, nesėkmingi bandymai „žaisti“ žanrų konvencijomis, ką jau kalbėti apie filmus, kurių atsiradimas pagrindinėje konkursinėje programoje išties stebino (nejaugi užtenka daugiau mažiau techniškai tvarkingo vaizdo?). Kita vertus, programoje – net aštuoni debiutiniai režisierių darbai. Visgi šių metų Gdynės kino festivalis įrodė, kad net kino veteranai gali suklupti. Ir skaudžiai.

Nusivylimai: pa(si)kartojimai ir ambicijos

Robertas Glińskis mėgsta kurti filmus apie jaunus žmones (Lietuvoje rodyti „Labas, Tereska“, „Kiaulaitės“). Naujausias režisieriaus filmas „Budėk“ („Czuwaj“) – taip pat apie juos. Filmą būtų galima interpretuoti kaip tam tikrą Williamo Goldingo „Musių valdovo“ variaciją, bandymą kalbėti apie „Facebook“ kartą (taip bent jau rašoma sinopsyje), tačiau viskas nuskęsta trilerio žanre. Skautų stovykloje žmogžudystė seka žmogžudystę, nes, pasirodo, joje siautėja paauglys serijinis žudikas (!). Pirmiausia „Budėk“ kuria tiesiog neišbaigtos istorijos įspūdį. Filmas nėra nei moralitė, nei išlaiko padorią trilerio įtampą (kas yra potencialus žudikas, aišku jau nuo filmo pradžios). Jau nekalbu apie logines filmo skyles, pavyzdžiui, kodėl stovykla nebuvo uždaryta po pirmojo nužudymo, o atvirkščiai – palikta be suaugusiųjų priežiūros?

Kultiniais tapusių filmų „Va bank“, „Seksmisija“, „Lopšinė“ autoriaus Juliuszo Machulskio „Volta“, pristatyta pagrindinėje konkursinėje programoje. Tai tiesiog infantili komedija apie gudrių moterų kerštą metroseksualui Bruno. Homofobiniai, politiniai juokeliai, gero gyvenimo vizijos išties priminė neskoningas lietuvių komercinio kino grimasas. Tačiau iš filmo bent galima suprasti, kad feminizmas lenkams nėra svetimas.

Lietuvių žiūrovams taip pat jau pažįstamas Bodo Koxas („Kino pavasaryje“ rodyta „Mergina iš spintos“) filme „Žmogus su magiška dėžute“ („Człowiek z magicznym pudełkiem“) siūlo romantinę istoriją, įvilktą į fantastikos rūbą. Visada maniau, kad distopija išties parankus žanras tiek socialinei kritikai, tiek autorinei režisieriaus vizijai atsiskleisti. Tačiau, pasirodo, distopija, „išrengta“ iki paprasčiausios meilės istorijos, – siaubingai nuobodus dalykas. Ji myli jį, jis myli ją, nesvarbu, tai ateitis ar praeitis.

Beje, kiek kartų matėte sekso sceną griūvančio pasaulio akivaizdoje? Nors vienas lenkų kolega atkakliai įtikinėjo, kad reikėtų būti atlaidesnei, nes tai vienas pirmųjų mokslinės fantastikos žanro „pasibandymų“ Lenkijos kine. Reikia pripažinti, kad režisierius pakankamai įtikinamai rodo 2030-ųjų Varšuvos viziją.

Tuo tarpu Kasia Adamik filme „Amokas“ („Amok“) kuria išties ne patį įdomiausią kriminalinių filmų pastišą. O scenarijus, pasirodo, paremtas tikrais įvykiais. Adamik turėjo puikią istoriją apie rašytoją Krystianą Balą, kuris buvo nuteistas 25 m. kalėjimo už žmogžudystę, kurią aprašė savo knygoje. Bala parašė grafomanišką knygą „Amokas“, kurioje tyrėjai įžvelgė įrodymų, jog Vroclavo verslininką nužudė autorius. Šią užuominą policijai pasiūlė pats rašytojas, skandalu siekęs sulaukti didesnio populiarumo. Galų gale „Amokas“ jį pasodino už grotų, bet kartu pelnė ir šlovę.

Mateuszo Kościukiewicziaus vaidinamas Bala jau nuo pirmųjų filmo scenų atrodo kaip tipiškas psichopatas. Net nekyla klausimų, kas ir ką nužudė, nors režisierė, regis, dar bando „supainioti“ žiūrovą, maišydama vizijas ir tikrovę. O puikus aktorius Łukaszas Simlatas kuria desperatiško policininko, „kieto vyruko“ Sokolskio su tamsia praeitimi ir prakaituotais marškiniais vaidmenį. Kiek kartų mes tai jau matėme? O kur dar naivoki postringavimai apie übermensch ir Baudrillard’o simuliakrus.

Atidarymo filmo „Tavo Vincentas“ („Twój Vincent“) autoriai Dorota Kobiela ir Hugh Welchmanas, regis, taip pat nusprendė eiti seniai pramintais takais. Jie sukūrė animacinį filmą à la Vincento van Gogho stiliumi, tačiau, nepaisant kruopštaus animatorių darbo (filmo kūrime dalyvavo 125 dailininkai!), filmo naratyvas itin paprastas ir tradicinis, konstruojamas kaip detektyvinė istorija. Tai dar viena istorija apie tragiško likimo genijų, kurio mirties aplinkybes bando išsiaiškinti jį menkai tepažinojęs jaunuolis Armanas Rolinas.

Maciejaus Sobieszczańskio „Susitaikymas“ („Zgoda“) pasakoja apie meilės trikampį įtemptais ir dramatiškais pokario metais. Franekas įsidarbina prižiūrėtoju sovietų įkurtoje darbo stovykloje nacių kolaborantams, norėdamas išvaduoti Aną. Pasirodo, stovykloje yra ir vokietis Ervinas. Iš pirmosiose filmo scenose parodytos šių trijų jaunuolių bendros nuotraukos galime suprasti, kad kadaise jie buvo artimi bičiuliai. Daugiau apie juos nelabai ką ir sužinosime. Tik tiek, kad Ana atsisako būti gelbėjama ir puola į stovykloje kankinamo Ervino glėbį, o Franekas savo nuoskaudą lieja ant stovyklos kalinių. Filme aiškiai juntama László Nemeso „Sauliaus sūnaus“ įtaka, ypač dėl intensyviai judančios, personažus tarsi persekiojančios kameros. Visgi „popieriniai“ personažai, šalta filmo stilistika nesukuria jokio emocinio santykio su pasakojama istorija. O ir istorinis kontekstas filme traktuojamas tiesiog kaip scenografija.

Debiutiniai Denijalo Hasanovićiaus „Katalina“ ir Jakubo Pączeko „Grandininė reakcija“ („Reakcja łańcuchowa“) yra akivaizdūs įrodymai, kaip sąlyginai jauniems režisieriams (jie ir scenarijų autoriai) gali būti sunku ne tik rasti, ką pasakyti, tačiau ir bent kiek aiškiau formuluoti savo mintis. Dėl to ir patys filmai – be dramaturginių akcentų, „palaidi“, personažai – ne pilnakraujai žmonės, o šaržai. Filmai kupini dirbtinės pozos, tuščių ambicijų ar tiesiog banalybių, „medinių“ dialogų, sakomų mąsliai žvelgiant į tolį pro langą, paįvairinamų à la meditatyviais-simboliniais kadrais, ilgais pasivaikščiojimais po golfo laukus, tylėjimais mašinoje...

Kai atrodė, kad niekas nebegali nustebinti, paskutinę festivalio dieną pažiūrėjau Konrado Łęckio „Pasmerktąjį“ („Wyklęty“) – atvirai politiškai „teisingą“ filmą apie pokario partizaninį pasipriešinimą sovietinei valdžiai, t.y. apie paskutinio partizano Lolo klajones po miškus ir pievas, jo auką ir kančias. Smurtinių, susišaudymo scenų daugiau nei Quentino Tarantino filmuose. Tačiau jokio humoro, distancijos. Neramina ne tai, kad filmas mirtinai nuobodus, patetiškas, ką, regis, suprato ir patys kūrėjai, bandę kuo efektingiau perteikti smurtines, žudynių scenas, tačiau kokį tikrovės suvokimą jis siūlo. Patriotinį, promilitaristinį. Oi, kaip toli iki Wojciecho Smarzowskio „Voluinės“...

Atradimai

Debiutanto Piotro Domalewskio „Tyli naktis“ („Cicha noc“) – vienas stipriausių programos filmų (festivalio pabaigoje pasipylę apdovanojimai – „Auksinis liūtas“, žurnalistų prizas – tai tik patvirtino). Realistinis filmas, kurio didžiuma veiksmo vyksta kaimo sodyboje, pagrindinio personažo Adamo (Dawidas Ogrodnikas pelnė apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį) gimtinėje, išsiskiria preciziškai aktorių kuriamais vaidmenimis, operatoriaus (Piotras Sobocińskis jaun.) darbu. Domalewskis kruopščiai konstruoja lengvai atpažįstamą aplinką su šeimyniniais barniais, provincijos skurdu, alkoholizmu ir šventiniais nukrautais stalais. Režisieriui, kuris yra ir scenarijaus autorius, koncentruotas laikas (Kūčių vakaras) ir erdvė tampa pretekstu kalbėti apie tai, kaip emigracija, darbas užsienyje paveikė ne vienos kartos gyvenimus, šeimos santykius. Norėčiau tikėti, kad vieną dieną toks filmas pasirodys ir Lietuvoje.

Paweło Maślonos debiutas „Panikos priepuolis“ („Atak paniki“) – epizodiškas, energingas, prisodrintas situacinio humoro filmas apie žmones stresinėse situacijose. Aišku, įkvėpimo režisierius sėmėsi iš Damiáno Szifrono „Šiuolaikinių žvėrių“ („Relatos salvajes“). Rašytoja (Magdalena Popławska) susitinka su savo „eks“, prašančiu oficialių skyrybų, vidutinio amžiaus pora (Dorota Segda ir Artur Żmijewski) grįžta iš vasaros atostogų Egipte, kai greta jų miršta kitas keleivis, paaugliai pirmą kartą rūko žolę, mergina bando nuslėpti, kad dirba pornografijos industrijoje, nuotaka laukia pradingusio jaunikio... Visų personažų istorijos „sprogs“ neefektingoje pabaigoje. Tikriausiai už visą filmo „meniškumą“ – pagavų ritmą, montažą, gerą aktorių vaidybą – svarbiau situacijų atpažįstamumas ir komiškumas, galimybė tapatintis. Juk kas nepatyrė to jausmo, kai viskas tarsi slysta iš po kojų?

Jagoda Szelc filme „Bokštas. Šviesi diena“ („Wieża. Jasny dzień“) naudoja intriguojančią formą – niūri filmo atmosfera, minimalistinė estetika, intensyvus garsas, nuolatos auginama įtampa, simbolių gausa. Mula su vyru, sergančia motina ir dukra Nina gyvena kalnų sodyboje. Ninos Pirmosios komunijos proga juos aplanko Mulos brolis su šeima ir prieš šešerius metus dingusi jaunesnioji sesuo Kaja. Ji ir yra biologinė Ninos motina. Netikėtas Kajos atsiradimas ne tik augina Mulos nerimą dėl dukters likimo, bet ir stebuklingai pagydo motiną. Režisierė ir scenarijaus autorė nuolatos klaidina žiūrovą – futuristinius pirmuosius kadrus (iš jų taip pat sužinome, kad veiksmas vyksta netolimoje ateityje), siaubo filmo nuotaiką (lengvas mirktelėjimas Stanley’o Kubricko „Švytėjimui“) keičia tradicinė šeimos drama, kurią nuolat „permuša“ simboliški, personažų vidines būsenas atspindintys kadrai. O filmo finalas tikrai nepateiks galutinio ir aiškaus atsakymo.

„Sidabriniais liūtais“ apdovanotas Joannos Kos-Krauze ir Krzysztofo Krauze’s „Paukščiai gieda Kigalyje“ („Ptaki śpiewają w Kigali“) – tai tankus psichologinis kinas. Dviejų įsimenančių moterų emociniai portretai (abi aktorės Jowita Budnik ir Eliane Umuhire apdovanotos už geriausią moters vaidmenį) kuriami subtiliomis, rafinuotomis kino priemonėmis, nutylėjimais. Filmo veiksmas prasideda 1994-aisiais, kai lenkų mokslininkei ornitologei kartu su tutsių mergina pavyksta pabėgti iš kruvinos apokalipsės apimtos Ruandos. Atvykusi į Lenkiją Klaudin atsisakys mokslininkės pagalbos, tačiau šių moterų likimai greitai vėl susikirs ir bendras sielvartas jas ves atgal į Ruandą, kur Klaudin nori rasti ir palaidoti savo artimuosius. Jų gyvenimas kartu – nelyg emociniai kalneliai, kupini slopinamo pykčio ir baimės, kuri gali sprogti bet kuriuo metu. Kartu moterys supranta, kad norėdamos gyventi toliau, turi akis į akį stoti su katastrofos padariniais.