Įrodyti sau, kad esi

2012 m. lankomiausiu Lenkijos filmu tapo vietinės, iš provincijos kilusios populiarios hiphopo grupės „Paktofonika“ istorija, kurią filme „Esi Dievas“ („Jesteś bogiem“) papasakojo režisierius Leszekas Dawidas. Grupės lyderio Magiko bendražygį Rahimą suvaidinęs 26-erių Dawidas Ogrodnikas lenkų kino akademijos buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi. Kuriant šį vaidmenį jam teko susitikti su dar gyvais dviem grupės nariais, kurių vienas ir buvo Rahimas. Grupės lyderis nusižudė. Kuklaus, bet repo tekstais save išlaisvinančio paauglio vaidmuo D. Ogrodnikui buvo pirmasis kine. Vėliau aktoriui atiteks komplikuotų asmenybių vaidmenys, drąsos reikalaujančios transformacijos.

Po metų jis priėmė režisieriaus Maciejaus Pieprzycos iššūkį sukurti cerebriniu paralyžiumi sergančio Mateušo vaidmenį dramoje „Noras gyventi“ („Chce się żyć“), kurią
buvo galima išvysti 2014 m. „Kino pavasaryje“. Ruošdamasis šiam nebyliam, tiek fiziškai, tiek psichiškai sunkiam vaidmeniui aktorius po keletą dienų nejudėdavo, kad pajaustų, ką jaučia paralyžiuotas, bet sąmoningas žmogus. „Dar niekada tiek daug apie save negalvojau, kaip tomis spoksojimo pro langą, sąstingio dienomis. Norisi pradėti šaukti, bėgti, mėtyti daiktus, tačiau tu negali, nes esi prikaustytas prie vežimėlio“, – prisimena D. Ogrodnikas lig šiol jam vieną artimiausių vaidmenų. Jis neatsiliepdavo netgi filmavimo aikštelėje, kai kamera būdavo išjungta. Visą filmavimo laiką aktorius nebendravo su kolegomis, nes jis buvo nebylus, negalintis judėti, savo jausmų išreikšti Mateušas. Operatorius ir režisierius Sławomiras Idziakas spaudai kalbėjo, kad jei Mateušą D. Ogrodnikas būtų sukūręs Amerikos kine, garantuotai už tai būtų pelnęs „Oskarą“.

Iš karto po šio vaidmens jis sulaukė Paweło Pawlikowskio skambučio. Muzikų šeimoje augusiam, muzikos mokykloje išsilavinimą įgijusiam D. Ogrodnikui buvo pasiūlytas saksofonininko vaidmuo „Idoje“. „Buvo sunku skirtis su Mateušu, jei ne Pawlikowskio talentas, nežinau, kaip man tai būtų pavykę“, – sako Dawidas, šiame Liso vaidmenyje panaudojęs savo, ne tik gero aktoriaus, bet ir muzikanto įgūdžius.

Scenoje netinginiaujantis, savęs netaupantis aktorius susipažino su debiutuoti kine pasiruošusiu Janu P. Matuszyńskiu. Jis Dawidui pasiūlė paskaityti scenarijų, kuriame buvo aprašyta trisdešimt žymaus lenkų dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istorijos metų. Jo sūnaus – filmų vertėjo, radijo laidų vedėjo, didžėjaus, ne kartą bandžiusio nusižudyti ir galiausiai tai padariusio Tomaszo Beksińskio – vaidmuo ir buvo pasiūlytas D. Ogrodnikui. Aktorius suprato, kad Mateušas surado stiprų konkurentą ir atsidavė vaidmeniui. Pristatyti filmo aktorius drauge su režisieriumi Janu P. Matuszyńskiu atvyko į „Kino pavasarį“, kuriame „Paskutinė šeima“ („Ostatnia rodzina“, 2016) buvo pripažinta geriausiu konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ filmu.

Gegužės pabaigoje 57-ą Krokuvos kino festivalį atidarė Marcino Borchardto dokumentinis, daugiausia iš paties dailininko filmuotos medžiagos sumontuotas filmas „Beksińskiai“ („Beksińscy. Album wideofoniczny“). Įdomu buvo palyginti tikrąjį Tomaszą ir įkūnytąjį D. Ogrodniko. Vietomis jų panašumas – tiesiog bauginantis.

Po 2013 m. filmų „Noras gyventi“ ir „Ida“ sukūrėte dar keletą vaidmenų, tačiau apie juos per daug nekalbate. Kodėl po keleto metų suvaidintas Tomaszas tapo vėl Jūsų dėmesio vertu vaidmenimi?

Tiesiog kurį laiką nebuvo vaidmens, kuris pareikalautų daug pastangų kainuojančios, gilios ir ilgai trunkančios transformacijos, kai keliems mėnesiams tenka virsti kitu žmogumi. Tomaszo vaidmuo man vėl leido apie save sužinoti naujų dalykų, atrasti, pamatyti save iš naujo.

Kodėl Jums reikia to sekinančio proceso?

Įrodyti sau, kad esu. Šiandien vaikščiodamas po Vilnių aplankiau vietą, kurioje gyveno Adomas Mickevičius. Stovėdamas prieš tą namą žinau, kad šis žmogus buvo. Kurdamas vaidmenį, stengiuosi vaidinti kuo geriau, įtikinamiau, tikrai ne dėl pripažinimo, tiesiog tuomet aš žinau, kad esu.

Ir tam būtini sudėtingi, komplikuotų asmenybių vaidmenys?

Kartą savo psichoterapeutės paklausiau, koks jos gyvenimo tikslas. Ji atsakė – augti. Aš nenoriu kopijuoti jos pavyzdžio, tačiau supratau, kad mano gyvenimo prasmė – ta pati. O augti man padeda būtent sudėtingi filmavimai, jiems ruošiantis sutikti žmonės, jų poelgiai, darbas su savimi.

Ar filmus, kuriuose vaidinti, renkatės pagal personažų panašumą į Jus?

Ne, aš juos sukuriu, tada jie ir tampa į mane panašūs. Žinoma, personažą apibūdina režisierius, jis aprašytas scenarijuje, tačiau kiekvienas jų mąstys, elgsis taip, kaip aš. Veikėjas išlaikys jam būdingus bruožus, savo istoriją, bet jis vis tiek kažkiek bus Dawidas. Gavęs vaidmenį, bandau persikūnyti išlikdamas savimi, o kartu bandydamas įsivaizduoti, kaip aš elgčiausi tam tikroje situacijoje, jei turėčiau būtent to personažo bruožus. Bandau jį suprasti, tai perteikti kuo įtaigiau žiūrovui.

Kas Jums, mokantis ir tebesimokant būti geru aktoriumi, yra svarbiausia?

Tiek studijuojant, tiek dirbant svarbiausia yra laisvė kurti, turėti savo nuomonę. Labai dažnai mano ir režisieriaus požiūris nesutampa. Klausyti režisieriaus man dar reikia išmokti arba režisuoti pačiam (juokiasi). Bet labai svarbu, kad ne tik aš girdėčiau režisierių, bet ir jis mane.

Ar tiesa, kad kuo geresnis aktorius, tuo sunkiau jam gyventi?

Jei bandai atskirti asmeninį gyvenimą nuo gyvenimo scenoje, tada taip. Esu tikras, kad tai neįmanoma. Susitaikiau su tuo ir nesiplėšau. Sunku iš vieno vaidmens pereiti į kitą. Tai įsivaizduokite, jei dar tarp tų vaidmenų reikėtų bandyti įsitvirtinti kasdienybėje. Tam reikia laiko, kurio tiesiog nėra.

Į Vilnių pristatyti savo vaidmens „Paskutinėje šeimoje“ atvykote tiesiai iš filmavimo aikštelės. Papasakokite apie savo naujausią vaidmenį.

Tai – ganėtinai lengvas vaidmuo. Herojaus nekamuoja vidiniai konfliktai. Vienintelė drama ta, kad mano vaidinamas vyras sužino, jog kūdikis, kurio laukiasi jo mergina, yra jo brolio.

Kaip reagavote į tokią žinią? Galėjote improvizuoti šioje scenoje ar privalėjote laikytis režisieriaus nurodymų?

Bandžiau įsivaizduoti, kaip aš, turėdamas to vaikino bruožus, būdamas jo situacijoje, sureaguočiau. Ir, jei atvirai, niekaip negalėjau sugalvoti. Tiesiog stovėjau be žado. Man tai atrodė tinkamiausia reakcija, su kuo sutiko ir režisierius. Juk personažas tam irgi nesiruošė. Tad nebandžiau sukurti kažkokios reakcijos, o tiesiog išgyventi šią žinią.

Nors Tomaszą Beksińskį kamavo ribinis asmenybės sutrikimas, jis buvo labai ryški, talentinga asmenybė. Kaip ruošėtės šiam vaidmeniui?

Kalbėjausi su jo psichiatru. Tariausi, kaip vartoti vaistai paveikė jo elgesį vienoje ar kitoje situacijoje. Susitikau su jo draugais, buvusiomis merginomis. Deja, Patrycja nepanoro su manimi pasimatyti. Iš keleto žmonių gavau jo laiškus, kurie taip pat labai padėjo. Keletą mėnesių naktimis lankiausi radijo stotyje, kad perprasčiau Tomaszo darbą, jo būseną dirbant naktinį darbą. Labai giliai pajaučiau Tomaszą, supratau jį, jo meilę motinai. Jis dažnai atrodė abejingas, nedėkingas jai, tačiau viskas dėl jo ligos, kuri jam labai trukdė gyventi. Savo vidinį skausmą, negalėjimą mėgautis gyvenimu jis išreikšdavo skaudindamas savo šeimą. Būtent taip supratau ir bandžiau perteikti šį asmenį. Vaikščiojau plonu ledu, nes Tomaszą puikiai žino visa Lenkija. Susilaukiau įvairių komentarų – tiek teigiamų, tiek prieštaraujančių tokiam Tomaszo atvaizdavimui, nes kiekvienas prisimena jį skirtingai.

Visą filmavimo laiką buvote Tomaszu?

Galima sakyti, kad taip. Iš pradžių režisierius pasirodė primityvokas, o šeima, kurios istoriją jis pasiryžo pasakoti, labai sudėtinga. Tačiau vėliau supratau, kad pirminis įspūdis buvo neteisingas. Buvo labai gera dirbti, nes jis, kaip ir aš, visus 8 mėnesius ir, ko gero, daug laiko iki filmavimo gyveno su šia istorija. Gilinomės į Beksińskio paliktą filmuotą medžiagą, garso įrašus, klausėmės sūnaus ir tėvo mėgstamos muzikos. Matuszyńskis man suteikė laisvės, galėjau netrukdomas tiesiog būti Tomaszu.

Paklausiu nuvalkiotai, bet tai labai tinka šiam pokalbiui – kiek trunka išėjimas iš vaidmens?

Kai baigėsi filmo „Noras gyventi“ darbai, man paskambino Pawlikowskio agentas ir pasiūlė vaidmenį. Filmuojantis „Idoje“ sunkiausia buvo atsikratyti to skvarbaus Mateušo žvilgsnio. Režisierius nuolat priekaištavo, kad aš akimis skrodžiu merginą. Pawlikowskiui aikštelėje aš vis dar buvau Mateušas, juk jam akys buvo vienintelė priemonė, kuri padėjo komunikuoti su išoriniu pasauliu. „Idoje“ man labai reikėjo režisieriaus pagalbos. Akivaizdu, kad Pawlikowskis žino, ką tokiais atvejais daryti. Tai vienas filmų, kur vaidmenį sukuria režisierius, o ne aktorius. Jis padėjo man atsikratyti Mateušo ir suvaidinti Lisą: keičiant drabužius, grojant saksofonu, bandant įsijausti į atmosferą, tačiau netampant tuo veikėju. Tiesiog buvo praėję per mažai laiko nuo „Noro gyventi“.

Daug dirbate su debiutuojančiais kino kūrėjais. Kokia ta naujoji lenkų kino karta?

Naujoji karta labai stipri, bet jiems sunku atsikratyti Andrzejaus Wajdos, Krzysztofo Zanussi ir kt. šešėlio. Jaunų režisierių filmai netampa lenkų kandidatais į „Oskarą“, nors jie ne mažiau to verti. Tokia yra lenkų kino tradicija. Nesakau, kad blogai sekti garsių kūrėjų takais, bet svarbu suteikti šansą ir naujajai kartai, išgirsti jų pasakojamas istorijas.

Tad Jums renkantis filmą pavardės žinomumas nesvarbus?

Na, pavyzdžiui, tuo pačiu metu gavau pasiūlymą iš Wojciecho Smarzowskio vaidinti „Voluinėje“ ir iš Jano P. Matuszyńskio – „Paskutinėje šeimoje“. Pasirinkau debiutą, aklą ėjimą, nes man tai atrodė įdomiau. Jei rinkčiausi pagal pavardę, būčiau sukūręs dar penkiolika vaidmenų.

Metėte teatrą. Galbūt irgi įžvelgėte tam tikrus kartų dialogo trūkumus?

Kai reikia dirbti, aktoriai užsimano parūkyti. Sakau, tai pabandome tą sceną ir rūkykite. Tačiau rūkant laukiama šventojo įkvėpimo, nuotaikos vaidinti. Man vaidyba yra darbas, kuriam visada turi būti pasiruošęs, mano darbas – šias kelias valandas būti geru aktoriumi. Bet ne, jei aktorė blogai jaučiasi, režisierius jai leidžia pailsėti, išlaukti tinkamo momento. Negaliu pakęsti tokio darbo principo. Ta sistema, kuri išsikerojusi ypač Varšuvos teatre, manęs nė kiek neįkvepia, atvirkščiai – sodina. Aktoriai tingi rizikuoti, bandyti, ieškoti. Spektakliai tampa lyg serialai, be jokio išgyvenimo, lūžio, ir tai vadinama didžiuoju teatru. Tai ne kartos problema, ne laikotarpio, tai tiesiog sistemos spragos, teatro aktoriaus neteisingas suvokimas. Spektaklio statymas – per daug laiko trunkantis, nuobodulį keliantis procesas.

Greitai besikeičiantys, daug jėgų reikalaujantys vaidmenys nesignalizuoja perdegimo?

Gal. Bet jei taip atsitiks, tiesiog nebebūsiu aktoriumi. Krokuvos universitete dėstau vaidybą. Tai darydamas jaučiuosi labai gerai. Gal dėstymas ir yra mano ateitis. Remdamasis Freudu, mokau studentus eksperimentuoti su savimi, savo emocijomis, būsenomis tam tikrose situacijose. Labai gera matyti jų atradimus.

Tomaszo personažas gyveno remdamasis tiesomis, atrastomis knygose, filmuose, dainose. Jis gyveno terpėje, kuri nukonkuravo tikrovę. Kurioje realybėje Jums jaukiau gyventi?

Ta antroji realybė, kuri lygiai taip pat gali būti ir pirmoji, Tomaszui buvo daug įdomesnė, kasdienybė jo nedžiugino. Būdamas 40-ies jis ėmė suvokti, kad tas tikrasis gyvenimas yra visai kitoks, Big Benas realybėje nėra toks įspūdingas kaip kine. Jam tai buvo smūgis, kurio jis nepajėgė pakelti. Kartu jis nerado jėgų įsitvirtinti buities kupinoje kasdienybėje, gyventi tapo nepakeliama. Šioje situacijoje Tomaszą labai suprantu. Todėl pats kasdien stengiuosi būti čia ir dabar.