Patersonas (Paterson)
Neketinu pritarti vis pasigirstančioms nuomonėms, kad ilgai lauktas Jimo Jarmuscho „Patersonas“ yra tik dar vienas tarp daugelio nesudėtingų filmų. Visų interaktyvumų, intertekstualumų ir kitų šiandieniškumų kontekste jis yra sudėtingas tuo, jog siūlo atsiriboti nuo šiuolaikinio tempo ir tiesiog pamilti herojų, kuris yra šiandienos žmogaus antitezė.
Patersonas (Adam Driver) dirba autobuso vairuotoju Patersone, Naujajame Džersyje. Rytais ir per pietų pertraukas jis rašo poeziją. Rodos, jis yra susikūręs beveik tobulą harmoniją tarp darbo, kūrybos ir asmeninio gyvenimo su mylima žmona. Pastarąją galima pavadinti vyro priešingybe – vitališka, ambicinga, egocentriška Laura (Golshifteh Farahani) vienodai myli ir Patersoną, ir prancūzų buldogą Marviną. Šis yra didžiausias filmo antagonistas, konkuruojantis su pagrindiniu herojumi. Jarmuschas žiūrovams nesiūlo daug – tiesiog pagyventi dvi valandas Patersono ritmu. Be kasdienybės ritualų filme beveik nieko daugiau nevyksta. Vienintelė drama – palengva užgimęs, bet netrukus palaidotas noras ar įsipareigojimas (šiuolaikinio pasaulio spaudimas) publikuoti eilėraščių knygą, o tai ir šiaip jautriam Patersono gyvenimui suteikia mikroskopinėmis detalėmis atsiskleidžiančio nerimo ir įtampos.
Adamo Driverio įsimintinai suvaidintas Patersonas nėra pilkas kasdienybės eilinis. Jis nėra paprastas. Jis – nuostabus, nepakartojamas, nedubliuojamas. Žmogus, kokių nebėra. Ir jo rami kasdienybė nėra duotybė, o veikiau akylai saugoma vertybė. Iš pažiūros pasyvus Patersonas iš tikrųjų turi užsispyręs įrodinėti gyvenimo be telefono ar nenoro publikuoti savo rašomos poezijos prasmę.
Šiame meditatyviame filme poezija yra visur, o daugiausia jos – mažose kasdienėse detalėse. Atsisakęs modernybės įrankių, Patersonas turi daugiau laiko ir įsiklausyti, ir įsižiūrėti į mažas, nereikšmingas detales: ar tai būtų atsitiktiniai autobuso keleivių pokalbiai, ar krioklio, prie kurio kas dieną jis valgo priešpiečius, garsai. Degtukų dėžutė, jos forma, dizainas, atsiradimo aplinkybės, jos būvis Patersonui yra turtingiausias kontempliavimo objektas. Taip gimsta savita modernistinė poezija. Jarmuscho tono ironišku nepavadinsi, bet jam netrūksta ekscentrikos, kai klišės tampa stiliumi. Vien tik Jarmuschas gali naudoti tokius banalybe persunktus elementus kaip su krintančio krioklio vaizdu persidengę kadrai ar ant ekrano ranka rašomos eilės.
„Patersonas“ kupinas nostalgijos laikams, kai žmonių gyvenime vietą rasdavo ir kartu galėjo sugyventi poezija bei rutininis darbas, kuris dienos pabaigoje iš tiesų pasibaigdavo. Tam pabrėžti Jarmuschui reikalinga Lauros figūra. Paradoksalu, kad dabartinio gyvenimo tempo priešininkas Patersonas gyvena su moterimi, kuri reprezentuoja šiuolaikiškumą, žūtbūt trokšta būti kūrybinga, įsivaizduoja esanti išskirtinė. Kol savimi pasitikinti Laura ieško vis naujų raiškos būdų, santūrusis Patersonas kuria (nes kitaip nemoka gyventi), rašo jai meilės, susižavėjimo kupinas eiles. Jųdviejų meilė savita – visai neatrodo, kad jie vienas kitą pildytų, veikiau tiesiog leidžia laisvai būti savimi.
Chantal Akermann savo kinu teigė, kad regimai nepajudinamas, tobulai kasdien besikartojančius veiksmus atliekantis žmogus trečią dieną padaro kažką radikalaus. Tačiau Patersonas nėra Akermann herojė 8-ojo dešimtmečio Briuselyje ir, rodos, visai patenkintas savo gyvenimu. Nors filmo siužetas ir režisūra, kartojantys monotonišką kasdienybę, vis sufleruoja, kad netrukus kažkas įvyks, taip nieko ir nenutinka – akermaniškas proveržis neįvyksta, nesuderinama pora toliau gyvena idealioje sąjungoje, o užsislėpęs poetas netampa pasauline žvaigžde. Jarmuschas, panašiai kaip suomis Aki Kaurismäki, kuria filmus apie neegzistuojantį, šiek tiek utopinį pasaulį, kuriame daug kas vyksta atvirkščiai, tačiau kuriame kas kartą nepaprastai malonu pabūti.