Ateitis (L’avenir)

Praėjusių metų Berlinalėje prancūzų kino režisierė ir scenaristė Mia Hansen- Løve už filmą „Ateitis“ apdovanota „Sidabriniu lokiu“ kaip geriausia režisierė. Pagrindinį filmo vaidmenį režisierė parašė specialiai Isabelle Huppert. Ji vaidina vidurinės klasės šešiasdešimtmetę filosofijos dėstytoją ir knygų autorę Natali, kuriai tenka patirti skaudžius gyvenimo išbandymus, kai atrodė, kad viskas stabilu ir teka įprasta vaga. Redakcija nusprendžia sustabdyti jos knygų leidimą, taip pat filosofiją dėstantis mylimas vyras palieka dėl jaunesnės moters, miršta mama. Režisierė Hansen-Løve imasi nagrinėti jai artimą lauką – abu tėvai dėstytojai filosofai, pagrindinis vaidmuo iš dalies įkvėptas jos mamos, puikiai pažįstami filme gausiai cituojami ir aptariami tekstai bei mąstytojai. Kartu ji neria į daugiau nei dvidešimčia metų už save vyresnės moters pasaulį, jos psichologinę ir emocinę būseną. Pirmojoje filmo scenoje Natali taiso studentų darbus tema „Ar įmanoma įsijausti į kito žmogaus padėtį“.

Natali yra savimi pasitikinti intelektualė, visą laiką apsupta knygų (beje, šiuo metu gana retas moters tipažas kine). Ji skaito nuolatos ir net žmonių draugiją kartais iškeičia į knygą. Ji gyvena dėl savo darbo ir juo mėgaujasi. Ji tiki filosofijos dėstymo svarba ir skatina studentus niekada nenustoti mąstyti. Jos profesija nusako ją pačią. Tardama žodžius: „Mano intelektualinis gyvenimas labai turtingas. To man užtenka“, ji yra visiškai nuoširdi. Tačiau meluoja sau. Dramatiški nutikimai, atrodo, niekaip negali jos paveikti. Skyrybos po 25-erių metų santuokos įvyksta tyliai, niekas nedūžta. Natali savo jausmus visiškai kontroliuoja, tad žmonės aplink ją gali net pagalvoti, kad ji nieko nejaučia. Ji nė karto neprisiliečia nei prie vyro, nei prie savo vaikų, nei prie sergančios motinos. Iš tiesų, iš išorės šaltos moters viduje viskas sudužo. Itin akyla detalėms režisierė sugebėjo meistriškai mažomis smulkmenomis perteikti herojės jausmus. Nuostabi aktorė niuansais atliepia esminius herojės būsenos pokyčius, kai atrodo, kad nieko jos viduje nevyksta. Kiekviena detalė yra kruopščiai apgalvota ir puikiai atitinka personažą. Pradedant išsikrausčius vyrui likusiomis pustuštėmis knygų lentynomis ir baigiant išmestomis jo dovanotomis gėlėmis. Įvyko dideli pasikeitimai, o tikras gyvenimas vyksta kažkur tarp jų, bandant susidoroti su pasekmėmis. Puiki scena, perteikianti vidinį moters konfliktą, kai ruošdamasi motinos laidotuvėms ji kunigui pasakoja apie jos gyvenimą. Besidalijant atsiminimais ir komiškomis situacijomis Natali balsas ir kūno poza išlieka nepakitę, o iš akių, jai pačiai to nejaučiant, pradeda trykšti ašaros. Nepaleidžia jausmas, kad žiūrovas pirmiau nei pati Natali supranta, ką jai reiškia gyvenimo pokyčiai. Filmas jautrus, bet pilnas ironijos, į nieką nežiūrima per daug rimtai.

Nors Natali, klausdama: „Ar mano metų moterys palieka savo vyrus?“, atsako: „Filmuose, gal“, režisierė nepaverčia jos vargše, vyro palikta moterimi. Žiūrovas nežiūri į jos praeitį su nostalgija ir jokiu būdu jos nesigaili. Ji taip pat savęs nesigaili ir nepalūžta, o bando išlaviruoti esamoje situacijoje ir rasti atspirties tašką. Lėtai besivystantis filmo siužetas nepateikia vienpusio herojės vertinimo. Natali po daugelio metų tapo visiškai laisva. Jai dar nežinant, kaip elgtis su šia dovana, mes jau stebime, kas jos laukia ateityje. Dabar jai reikia suprasti, ką daryti toliau. Ji susitinka savo buvusį mylimiausią studentą Fabianą, kuris per nesimatymo metus suradikalėjo ir persikraustė gyventi į komuną fermoje kalnuose kartu su tokiais pat aktyvistais. Lankydamasi ten ir klausydama jų anarchistinių idėjų, Natali prisimena, kad jaunystėje pati kurį laiką buvo radikalė. Dabar ji supranta, kad tai nebe jai. Natali šiandien tenkina ramybė. Viso filmo metu jaučiama įtampa tarp jos ir Fabiano, vis atrodo, kad tuoj užsimegs romanas ir filmas virs melodrama. Bet režisierė neina tuo keliu, kurio tikiesi.

„Ateitis“ kupina nuorodų į filosofų veikalus, idėjas, nemažai citatų, kurios praplečia filmo veiksmą, bet neretai pakartoja tai, kas jau buvo pasakyta arba pateikia perteklinę informaciją. Yra scenų, turinčių pernelyg aiškią simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui, scena, kai naminė mamos katė Pandora, dešimt metų prižiūrima Natali, kaime pabėga ir po kurio laiko parneša pelę. Šios filmo scenos nerėžia akių ir netrukdo, bet nebūtinai reikalingos, nes režisierė puikiai įrodo, kaip subtiliai galėtų be jų išsiversti. Įdomu svarstyti, kodėl Natali, nuėjusi į kiną, žiūri Abbaso Kiarostami filmą „Patvirtinta kopija“, džiaugtis herojų būsenas atitinkančiu muzikiniu takeliu, vidurinės klasės paryžiečių buto interjeru bei tradicinėmis atostogomis Bretanėje. Režisierė Mia Hansen-Løve puikiai suvaldė filmą ir visus jo elementus, bet įspūdžio nebūtų be įtikinančios Isabelle Huppert vaidybos. Vis dėlto atrodo, kad aktorė kur kas geriau supranta ir jaučia savo personažą nei režisierė. Galbūt todėl buvo taip sunku surasti filmo pabaigą.