Nekasdienės aistros kasdienybės lūpose

„Išsvajotieji“

Ekrane stambiu planu užfiksuota galva skaito meilės laišką. Jai baigus, prisijungia kita galva, kuri irgi garsiai deklamuoja poetiškus meilės prisipažinimus. Tuo tarpu mano moderni veiksmo ištroškusi sąmonė jau ima siųsti pavojaus signalus „TAI KĄ ČIA VISĄ FILMĄ TIESIOG SKAITYS LAIŠKUS?“ ir panašius. Ir iš tiesų, visa veiksmo vinis ir yra dviejų aktorių įskaitomas susirašinėjimas tarp dviejų XXa. pokario poetų Paulo Celano ir Ingeborgos Bachmann. Turbūt daugeliui žiūrovų gali būti keistas ar pasirodyti neįdomus toks pasirinktas „siužetas“, tačiau režisierė Ruth Beckermann labai įtaigiai įgyvendina savo idėją, pasirinkdama tokius vaizdavimo ir pasakojimo būdus, kurie lengvai randa kelią į žiūrovo širdį. Filmas „Išsvajotieji“ („Die Geträumte“, Austrija, 2016) ne tik atgaivina pasenusią meilės istoriją tarp dviejų poetų, bet ir kelia klausimą, kaip šiuolaikinis žmogus (austrų teatro aktorius Laurence Rupp ir alternatyvios muzikos grupės „Soap and Skin“ narė Anja Plaschg) reaguoja į tokį ryšį ir bendravimo būdą.

Paulas Celanas ir Ingeborga Bachmann paliko gilų įspaudą literatūroje vokiečių kalba ir yra svarbios spalvingos asmenybės, deja, dažniausiai žinomos tik vokiškos poezijos mylėtojams. O ir pastariesiems Celanas ir Bachmann dažniausiai tėra apmusėjusios istorinės figūros. Net ir norint nupūsti dulkes sunku būtų rasti padorios, ne grynai faktinės informacijos, prikeliančios du žmones naujam gyvenimui. Žinoma, įvairų pikantiškų dalykų, ypač apie Ingeborgą, galima pasiskaityti Vikipedijoje ar panašiuose tinklalapiuose, bet nežinia, ar jie teisingi ir ar apskritai verta iš tokių plikų abejotinų faktų susikurti visą žmogaus portretą. Tiesą pasakius, man prieš žiūrint filmą nežinojau šių asmenybių, tačiau jį pasižiūrėjus tarsi asmeniškai susipažinau su kiekvienu, nors filme pateikiami tik būtiniausi faktai apie kūrėjus, o iškalbingiausi yra jų pačių žodžiai. Jei būčiau skaičiusi tą Vikipedijos straipsnį, kurį perskaičiau jau po filmo, šių dviejų kūrėjų paveikslas būtų buvęs sugadintas ir turbūt kiek iškreiptas.

Režisierė ir nevaizduoja Bachmann ir Celano visiškai objektyviai, manau, ji to ir nesiekia, vargu, ar tai išvis įmanoma. Ruth Beckermann kalba labai diskretiškai ir stengiasi šiuo filmu sukurti natūralius, teigiamus portretus. Daug įtakos turi ir aktorių asmeninis santykis su pačių skaitomomis eilutėmis, jų kūno kalba, išraiškos.

Pasirinktas biografinio – dokumentinio – vaidybinio – eksperimentinio kino formų derinys lemia šio filmo daugiasluoksniškumą. Viena vertus, pati istorija tarsi vyksta dviejose plotmėse: tai poetų romanas, atsiskleidžiantis laiškuose, bei aktorių gyvenimas, žiūrovui parodomas per jų pertraukėles tarp skaitymo ir pokalbius klausantis James Brown. Kita vertus, daugiasluoksnė pati filmo tema – jis lyg ir apie meilę, bet ne tik, apie liūdesį, bet ne tik, apie jaunystę, bet ne tik. Pats autorės sumanymas supažindinti auditoriją su dviem svarbiais ir nepelnytai negarsiais vokiečių kalba rašančiais poetais, ir prilyginti pokario kūrėjų poros dialogą dviejų šiuolaikinių kūrėjų dialogui, žymi filmo ambiciją į daugiasluoksniškumą.

Šios dvi istorijos plotmės ilgainiui susijungia į vieną visumą. Nebegalima atskirti Bachmann ir Celano minčių bei jausmų nuo juos tiesiog įgarsinančių(?) aktorių. Darosi sunku suprasti, kur baigiasi laiškai ir prasideda gyvenimas, ir nutarti, ar pagrindinis filmo fokusas yra susirašinėjimas, ar aktoriai. Beskaitydami jie patys keičiasi, iš pradžių gal kiek skeptiškai vertina savo darbą, bet pamažu atsiveria ir patys kartu gyvai išgyvena tuos jausmus, kuriuos kadaise išgyveno ir žodžių autoriai. Juk meilė ir širdies gėla moderniam žmogui taip pat artimi jausmai, tik, matyt, jam/jai sunkiau atsiverti.

Pakankamai lėta, statiška montažo dinamika atliepia ir pavadinimui „Išsvajotieji“. Poezija ir giliai juntamas pastovumas, kurio taip trūksta filmo herojams, sukuria ramumą ir užfiksuoja tą trumpą susitikimą, pagauna jo įspūdį. O iš mažo aktoriaus telefono pertraukos metu garsiai ir širdies plyšaujantis James Brown savo dainą „It‘s a man‘s world“ gražiai reziumuoja pagrindinę ir amžiną pasaulio ir (šio) romano problemą, taip ryškiai išsakomą laiškuose: vyras ir moteris vienas be kito neegzistuoja.